Prancūzų medikė Isabelle Chartier Siben, per savo 30 metų karjerą išklausiusi daugiau nei tūkstantį seksualinio ir dvasinio išnaudojimo aukų, patyrusių žalą bažnyčios aplinkoje, ragina aukas nebetylėti. Ji įsitikinusi, kad tik prabilus galima pradėti sveikimo procesą. Jos knyga „3 dienos naktyje“, kurioje atskleidžiamos širdį draskančios aukų istorijos, tapo vilties šaltiniu tiems, kurie ilgą laiką kentėjo tylėdami. Gegužės 27 dieną knyga buvo pristatyta Ąžuolyno bibliotekoje, kur autorę kalbino diakonas Darius Chmieliauskas.
Isabelle Chartier Siben, medicinos mokslų daktarė, psichoterapeutė ir viktimologijos specialistė, jau tris dešimtmečius skiria savo darbą kovai su piktnaudžiavimu bažnyčioje ir kitose institucijose. Ji siekia padėti išgydyti tai, kas įmanoma, ir palengvinti traumų pasekmes. Kaip terapeutė, ji konsultuoja valstybines ir bažnytines įstaigas, dalyvauja konferencijose ir yra viena iš asociacijos „C’est à dire“ („Reikia kalbėti“), teikiančios pagalbą piktnaudžiavimo aukoms, steigėjų. Už savo profesinę ir mokslinę veiklą I. Chartier Siben buvo apdovanota aukščiausiu Prancūzijos apdovanojimu – Garbės legiono ordinu.
Knygoje „3 dienos naktyje“ autorė atskleidžia moterų, vyrų, paauglių ir vaikų liudijimus apie įvairių formų išnaudojimą bažnyčios aplinkoje. Ji atveria piktnaudžiavimo esmę, parodo, kaip giliai žeidžia dvasiniai, emociniai ir kūniški sužalojimai bei kokias ilgalaikes traumas jie palieka. „Ilgą laiką dirbome slapta, nes girdėjau įvairiausių priekaištų, pvz., kad noriu sugriauti, išpurvinti bažnyčią ir pan. Mano darbe svarbiausia išsaugoti gyvenimus“, – teigia I. Chartier-Siben, paaiškindama, kodėl ilgai vengė viešumo. Knygoje autorė žvelgia į išnaudojimą iš aukų perspektyvos ir pabrėžia, kad finansinės kompensacijos nėra pakankamos – aukoms būtina terapinė pagalba.
Nepriklausomos komisijos atliktas tyrimas atskleidė, kad Prancūzijoje seksualinę prievartą bažnyčioje patyrė šimtai tūkstančių vaikų. Įtariamieji – kunigai, vienuoliai ir kiti dvasininkai. „Seksualinį išnaudojimą 1950-2020 m. patyrė maždaug 216 tūkst. žmonių. Priskaičiuojant pasauliečius, dirbusius bažnyčioje, pvz., katalikiškų mokyklų mokytojus, išnaudojimą patyrusių vaikų skaičius išauga iki 330 tūkst.“, – teigiama tyrimo ataskaitoje. I. Chartier Siben šiuos skaičius pavadino „griausmu iš dangaus“.
Prancūzijoje įkurta komisija, siekianti bent simboliškai padėti aukoms. Tačiau medikė atkreipia dėmesį, kad piktnaudžiavimas vyko ir kitose bendruomenėse, įskaitant tą, kurią įkūrė gerbiamas katalikų kunigas tėvas Pjeras, vėliau apkaltintas seksualiniu priekabiavimu ir prievartavimu.
Prie piktnaudžiavimo išvešėjimo prisidėjo „popiežiškoji paslaptis“, kuri iki 2019 metų įpareigojo tylėti apie seksualinius nusikaltimus Bažnyčioje.
Pasak viktimologės, išnaudotojai manipuliuoja tikėjimo tiesomis, kad pateisintų savo veiksmus. „Tarkim, netinkamai pavartoja Biblijos eilutes arba kalba apie krikščioniškas dorybes, bet jas iškreipia; kalba apie nuolankumą, bet žmogus yra žeminamas“, – aiškina I. Chartier Siben. Seksualinis piktnaudžiavimas dažniausiai įvyksta vaikų atžvilgiu. Viktimologė pabrėžia, kad vaikai dažnai nekalba apie patirtą žalą, o kai pagaliau prabyla, aplinkiniai jais nepatiki, ypač kai kalbama apie bažnyčią. „Tylėjimas yra palietęs visus hierarchijos sluoksnius, taip pat ir vyskupus. Niekas nenori gadinti bažnyčios reputacijos. Bet niekas nepagalvoja, kad piktnaudžiavimo atvejai žudo žmogų ir tylėjimas neleidžia kuo greičiau suteikti pagalbą aukoms“, – sako I. Chartier Siben.
Daugiausia vaikų seksualinio išnaudojimo atvejų įvyksta mokyklose, ypač internatinėse. „Toks didelis pedofilijos atvejų Prancūzijoje skaičius yra dėl to, kad ten labai daug internatinių mokyklų, kurioms vadovauja bažnyčios žmonės“, – teigia I. Chartier Siben. Piktnaudžiavimas dažniausiai vyksta dėl asimetrinio santykio, kai vienas asmuo yra vyresnis. Suaugusiųjų tarpe seksualinis išnaudojimas dažnai įvyksta dvasinio palydėjimo metu. Išnaudotojai pasinaudoja pasitikėjimu ir iškreiptai interpretuoja religinius įžadus.
I. Chartier Siben bendradarbiauja su Kartūzų ordino vienuolyno generaliniu prioru tėvu Dysmas de Lassus, kuris savo knygoje „Vienuolinio gyvenimo pavojai ir nukrypimai“ smerkia nepriimtiną religinių bendruomenių narių elgesį.
Renginyje dalyvavusi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė teiravosi, ar prievartautojas su sutana yra toks pats, kaip prievartautojas be sutanos. I. Chartier Siben atsakė, kad išnaudojimo atvejai bažnyčioje turi sunkesnes pasekmes. „Jeigu išnaudojimą atliko ne bažnyčios žmogus, tai yra didesnė išgijimo viltis. Tuo tarpu, jei piktnaudžiavimo atvejis buvo iš bažnyčios atstovo – nebematome jokio vilties ženklo“, – teigė I. Chartier Siben. Ji paaiškino, kad dvasininkai turi daugiau argumentų pateisinti savo elgesiui, pasitelkdami iškreiptus įtikinėjimus ir krikščioniškus terminus.
Išklausiusi daugiau nei 1000 aukų istorijas, I. Chartier Siben nebegali tylėti. Ji kalba tų, kurių jau nebėra, vardu ir pabrėžia, kad traumos, patirtos dėl seksualinio ir dvasinio išnaudojimo, lieka žmogaus viduje visam laikui. „Bažnyčia negali būti statoma ant lavonų“, – cituoja ji savo vyrą teologą, pridurdama, kad tiesa yra būtina, o piktnaudžiavimas veda į mirtį. Ji ragina krikščionis rūpintis pagalba aukoms, nes piktnaudžiavimas sukelia somatinius, psichologinius ir dvasinius sutrikimus.
Pasiteiravus apie bausmes už seksualinį išnaudojimą Prancūzijoje, I. Chartier Siben paaiškino, kad kunigai patenka į dvejopą teismą – valstybės ir bažnyčios. Nors bažnytinio tribunolo procesą praeina daugiau kunigų, valstybinis teismas yra būtinas, kad būtų užtikrintas teisingumas aukoms. KOPŽI vadovė K. Mišinienė pabrėžė, kad tik bažnytinės bausmės nepakanka.
Viktimologė pabrėžė, kad norint padėti aukoms, reikia daug profesionaliai parengtų žmonių, kurie sugebėtų išgirsti aukų šauksmą ir taikytų efektyvią prevenciją. Ji ragina tikėti aukų liudijimais ir kurti bendruomenes, kuriose aukos galėtų drąsinti viena kitą prabilti. I. Chartier Siben pripažino, kad būna atvejų, kai šeimos nariai palaiko kunigus, o ne savo išnaudotus vaikus, ir tai yra liūdniausios situacijos.
Anot viktimologės, jau mokyklose reikia atpažinti žmones, kuriuos traukia vaikai, ir suteikti jiems profesionalią pagalbą. Būtina vykdyti prevenciją kunigų seminarijose ir padėti piktnaudžiautojams peržengti gėdos sieną. „Turime paisyti ne bažnyčios reputacijos, o bažnyčios vaikų kančios! Mąstymas turi pasikeisti 180 laipsnių kampu“, – teigia I. Chartier Siben.
Patyrus seksualinį išnaudojimą, reikia kreiptis į policiją numeriu 112. Pagalbą teikia ir Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI), kurio SOS numeris: +370 679 61617.