„Jeigu uždraustų TikTok’ą, aš nusižudyčiau“ – šie vieno penktoko žodžiai nuskambėjo klasėje, kurioje tuo metu vyravo nejauki tyla. Vaikai net nesijuokė – gal todėl, kad suprato: čia nebe pokštas. Tai realus atspindys to, kaip giliai kai kurios platformos šaknijasi į jauno žmogaus tapatybę, savivertę ir kasdienybę. Deja, tai taip pat atskleidžia, kaip socialiniai tinklai gali virsti ne ugdančiu, o griaunančiu reiškiniu.
Nuo ligos iki šlovės – vienos „peržiūros“ atstumu
Lietuvoje vis daugiau matome reiškinių, kuriuos dar prieš dešimtmetį būtų sunku net įsivaizduoti. Vienas iš jų – Laurynas Burovas, internete žinomas kaip „Maybachas“. Tai žmogus, pats viešai pripažinęs turintis sunkių psichikos sutrikimų. Jis filmuoja save atliekant šokiruojančius, netgi žeminančius veiksmus: valgydamas išmatas, vemdamas, uostydamas klijus, šlapindamasis į kelnes. Visa tai skelbiama viešai, renkant „like’us“, sekėjus ir… pinigus.
Kodėl tai tampa problema? Nes šalia stovi vaikai. Ne tiesiogine, bet virtualia prasme. Jie ne tik stebi tokį turinį, bet ir juo žavisi, cituoja, sveikina jį gatvėje, prašo „asmeniukių“, seka jo veiklą. Taip šokiruojantis elgesys tampa ne perspėjimu, o herojizmu.
Kas atsitinka, kai visuomenė žaidžia su liga?
Negalima nuneigti – Laurynas serga. Bet dar didesnė problema – ne jis, o tie, kurie jį stebi, remia ir skatina. Viena vertus – socialinių tinklų sekėjai, kurie siunčia pinigus, komentuoja, dalijasi. Kita vertus – žiniasklaida, kuri, užuot analizavusi šį reiškinį, kviečia jį į laidas, rodo kaip keistą fenomeną, sukeldama dar daugiau dėmesio ir suteikdama legitimumo.
Kai socialiniai tinklai tampa psichikos ligos eksploatacijos vieta, o televizija tai paverčia žiūrimumo reitingų šaltiniu, sunku nesusimąstyti: kur mūsų visuomenės atsakomybė? Ir dar svarbiau – ar tikrai tie, kurie tai žiūri, nėra labiau pavojingi nei pats žmogus, kuris kenčia?
Kai žiaurumas tampa populiarumo valiuta
Vaikai – tai lakmuso popierėlis visuomenės vertybių sistemai. Jie greitai perima elgesio modelius, ypač jei tie modeliai jiems pateikiami kaip „kieti“. „TikTok“ ir kitos platformos tampa ne tik žaidimų, bet ir išgyvenimo arenomis. Čia vaikai viešina patyčias, filmuoja vienas kitą, kelia įrašus, kuriuose apsimetinėja turintys psichikos sutrikimų, imituoja smurtą ar vulgarumą – nes tai garantuoja peržiūras.
Anksčiau vaikai norėjo tapti dainininkais ar kosmonautais. Dabar – žinomais tiktokeriais. Nes tai, ką mato jų akyse, atneša pinigus, dėmesį, šlovę. O šlovė šiuolaikiniame pasaulyje dažnai prilyginama sėkmei.
Tėvai ar platformos – kas atsakingas?
Dažnai girdime kaltinimą tėvams: kodėl jie nekontroliuoja, ką žiūri jų vaikai? Tačiau tėvai negali visą laiką būti šalia. Be to, daugelis tokių platformų deklaruoja, kad jų turinys tinkamas nuo 13 metų. Visgi realybė rodo, kad didelė dalis vartotojų – gerokai jaunesni. Kai 9-metis žiūri, kaip suaugęs žmogus valgo išmatas ar skelbia mirties grasinimus, ne tėvų, o visos sistemos kaltė tampa akivaizdi.
Lietuvoje iki šiol nėra „TikTok“ turinio moderatorių, suprantančių lietuvių kalbą. Tai reiškia, kad net akivaizdūs smurto, grasinimų ar seksualinio pobūdžio turiniai lieka nepastebėti. O jei ir pastebimi – dažniausiai po visuomenės spaudimo.
Baudžiamasis kodeksas? Tik popieriuje
Lietuvos įstatymai aiškiai apibrėžia viešosios tvarkos pažeidimus. 284 straipsnis draudžia įžūlų elgesį, grasinimus, vandališkus veiksmus. 481 straipsnis – necenzūrinius žodžius ir gestus viešose vietose. Tačiau ar esame matę realių pasekmių interneto asocialiesiems veikėjams? Be kelių simbolinių baudų – ne.
O tai siunčia dar vieną žinutę jaunimui: gali daryti ką nori – niekas nesulaikys. Priešingai – dar pakvies į laidą, padarys žinomą, o gal net pasiūlys reklamos kontraktą.
Kodėl tai turėtų jaudinti kiekvieną iš mūsų?
Neturintiems vaikų gali atrodyti, kad tai ne jų problema. Tačiau tai – visuomenės problema. Kai vaikai ima manyti, kad smurtas, vulgarumas ir psichinė liga yra šlovės kelias, jie formuoja vertybes, kuriomis gyvens rytoj. Tai – būsimi rinkėjai, kolegos, verslo partneriai, bendruomenių nariai.
Žvilgsnį nukreipti reikia ne į vieną Maybachą, o į sistemą, kuri leidžia jam klestėti. Į portalus, kurie spausdina „clickbait’inius“ straipsnius apie jo veiklą. Į platformas, kurios neturi jokios realios turinio kontrolės. Ir į suaugusius, kurie sėdi tyliai, manydami, kad „čia tik vaikai“ – nors iš tikrųjų tai tampa visų mūsų kolektyvine tragedija.
Ką galime daryti?
Norint pakeisti situaciją, pirmiausia reikia pripažinti, kad problema egzistuoja. Ir ji nėra pavienė ar laikina – tai sisteminė, giluminė krizė, kuri paliečia visus: nuo vaikų iki institucijų.
Ką galėtume pradėti daryti jau dabar?
- Reikalauti turinio moderavimo nacionaliniu lygiu – „TikTok“ ir kitoms platformoms būtina turėti lietuvių kalbą suprantančius moderavimo specialistus. Reikia daryti spaudimą tarptautinėms platformoms ir nacionalinėms institucijoms.
- Šviesti vaikus ir tėvus – mokyklose būtinos šiuolaikinės medijų raštingumo pamokos, kurios ne tik moko naudotis technologijomis, bet ir kritiškai vertinti matomą turinį.
- Stiprinti baudžiamąją ir administracinę atsakomybę – už grasinimus, viešą patyčių ar vulgarumo skleidimą turėtų būti realios pasekmės, ne tik simbolinės baudos.
- Žiniasklaidos atsakomybė – ne viskas, kas šokiruoja, turi būti viešinama. Medijos turėtų atsisakyti kvietimo į eterį žmonių, kurių elgesys akivaizdžiai kenksmingas ir gali būti imituojamas.
- Kurti sveikus pavyzdžius – vaikams reikia herojų, bet jie turi būti tikri, empatiški, turintys vertybes, o ne populiarūs dėl skandalingų veiksmų.
O ką manote jūs?
Ar šiuolaikinė socialinių tinklų kultūra veda mus prie visuomeninės katastrofos? Ar tikrai galime pateisinti viską vien laisvės žodžiui vardu? Ką darytumėte jūs, jei tai paliestų jūsų vaiką?
Laukiame jūsų minčių komentaruose. Diskusija būtina – jei mes tylėsime, kalbės „like’ai“. O tai gali būti ne tik vaikystės, bet ir visos visuomenės pabaiga.
