Prieš šešerius metus Augustas ir Gabrielė Masevičiai sugrįžo į tėvų ūkį Šakių rajone, Gustainiškių kaime, pasiryžę taikyti aplinkosaugos principais grįstą regeneratyvinę žemdirbystę. Šiuolaikišką ūkininkavimo požiūrį jie formavo semdamiesi patirties Amerikoje.
Augusto tėvai žemės ūkyje pradėjo dirbti dar 90-aisiais. Dabar jų 560 hektarų ūkis jungia net tris šeimos valdas – tėvo, motinos ir sūnaus. „Mums taip patogiau dėl apskaitos“, – aiškina A. Masevičius, kuris, vedinas ekologinių idėjų, savo dalį su žmona Gabriele įregistravo 2019 m. Jie augina įvairias kultūras: kviečius, rapsus, pupas, kanapes, vikius ir miežius. „Žemės ūkyje norėjosi pokyčio – nesakau, kad anksčiau buvo daroma blogai, bet laikai keičiasi, veiklą pasukome regeneratyvine linkme. Taikome „nulinį“ žemės apdirbimą, tai reiškia, kad žemės neariame, sėklą beriame tiesiai į dirvą. Dirvožemį geriname sėdami tarpinius pasėlius, mažindami trąšų kiekį“, – pasakoja jis.
Iš muzikos ir kino pasaulio – į žemės ūkį
Abu sutuoktiniai mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tačiau nusprendė tęsti tėvų įdirbtą veiklą. Jų sprendimą lėmė suvokimas, kiek daug pastangų įdėta kuriant ūkio infrastruktūrą – įsigyta technika, pastatytos džiovyklos, paruošti laukai. „Kažkas turėtų tai tęsti, kad ūkis nebūtų apleistas ar parduotas. Kaimo darbai man niekada nebuvo svetimi. Nuo paauglystės vasaromis visada padėdavome tėvams dirbti. Man buvo 12-13 metų, kai mane sodindavo už kombaino vairo. Tą patį darau ir dabar, tik vadovaujuosi savo galva“, – sako Augustas.
Nors jis aktyviai muzikuoja, koncertuoja ir kuria dainas, ūkis taip pat tapo neatsiejama jo gyvenimo dalimi. „Mano gitaros mokytojas yra pasakęs, kad muzikantas – diagnozė. Galiu pasakyti, kad ūkininkas irgi yra „liga“, – šypsosi jis, o socialiniuose tinkluose neretai pasidalija įrašais: „Ryt važiuojam rapsą pjauti, o šeštadienį pasimatom „Akacijų alėjoj“.
Atsakingas požiūris į gamtą sugrįžta atgal
Gabrielė prisimena, kad dar mokykloje ji su Augustu buvo klasiokai, o jų draugystė prasidėjo baigiant dvyliktą klasę. Ji žinojo apie jo šeimos ūkininkavimo tradicijas, tačiau pati augo kitoje aplinkoje – tėvas dirbo valstybės tarnyboje, motina buvo odontologė. „Ir man nesvetimi ūkio darbai, nors mano tėvai negyveno ūkiškai – tėtis valstybės tarnautojas, mama – odontologė. Studijuojant kaimas nutolo, ūkininkavimas nebuvo mūsų tikslas, bet gamta visą laiką traukė. Menas ir meilė žemei eina kartu. Kai myli gamtą, ryšys su žeme papildo kūrybine energija. Žemės ūkis yra labai geras kelias į ryšį su gamta, jei tavo požiūris teisingas, jei atsakingai naudoji gamtinius išteklius, negriaudamas ekosistemos. Viskas sugrįžta su kaupu, gal ir ne finansine išraiška, bet dvasine ir kūrybine“, – dalijasi Gabrielė.
Nors pora aktyviai vyksta į Vilnių dėl kūrybinių veiklų, savo ateitį jie sieja su ūkiu. Gabrielė taip pat dėkinga vyro tėvams, kurie priėmė jų idėją ir darniai bendradarbiauja.
Mikrobiologijos žinios iš Amerikos
Ieškodamas efektyvių būdų dirvožemiui puoselėti, Augustas susirado mikrobiologijos mokytoją JAV ir baigė nuotolinius kursus. Jis įgijo gebėjimų naudotis mikroskopu, analizuoti dirvožemio sudėtį ir įvertinti jo būklę. „Išmokau dirvožemį vertinti per biologinę prizmę: jis sudarytas iš daugybės mikroorganizmų, jų grupių ir jos visos yra svarbios – grybai, bakterijos, nematodai, kaip ir fizikinės bei cheminės dirvožemio savybės“, – aiškina jis.
Dirvožemio derlingumą jie didina natūraliais būdais: organinėmis trąšomis, sėjomaina ir augalų įvairove. „Augalų šaknys išskiria „cukrų“, kuris reikalingas mikroorganizmams, o jie mainais atiduoda maistines medžiagas augalams. Tokiu būdu turime puikią dirvožemio struktūrą ir galima mažinti trąšų kiekį. Tai didelis ir sudėtingas mitybos ratas“, – aiškina ūkininkas.
Naujosios technologijos ir ekologija
Ūkyje taikomas neariminės žemdirbystės metodas, kuris leidžia tausoti dirvožemį ir palaikyti jo natūralią struktūrą. „Naudojame sėjamąją su atpjovimo diskais, kurie įpjauna dirvožemį, ten įterpiama sėkla ir žemė lengvai užspaudžiama. Nors tai nėra ideali technologija, turi daug trūkumų, bet yra ir daug privalumų.“
Kokybiškas kanapių aliejus – nuo lauko iki butelio
Masevičiai taip pat augina kanapes – jų ūkis užima 15 hektarų. Jie patys spaudžia ir išpilstina kanapių aliejų vakuuminiu būdu, taip išsaugodami produkto šviežumą ir maistinę vertę. „Deja, pas mus, gal tai sovietinis palikimas – aliejų pilsto į plastikinius butelius, kad tik pigiau, paprasčiau. Mes esame sąžiningi prieš vartotoją, viską darome maksimaliai kokybiškai“, – sako Gabrielė.
Produktas parduodamas kokybiškuose stikliniuose buteliukuose, apsaugančiuose aliejų nuo šviesos poveikio. „Svarbu ir tai, kad spaudžiame žemoje temperatūroje. Šaltas, lėtas spaudimas nėra našus, bet išgauname maksimaliai sveiką aliejų“, – priduria G. Masevičienė.
Mieste gerai, bet kaime – dar geriau
Augustas ir Gabrielė su dviem vaikais gyvena mažoje kaimo bendruomenėje, kurioje, pasak jų, visko yra tiek pat, kiek ir mieste, tik mažiau šurmulio. „Mūsų kaimo bendruomenę labiausiai suvienija kalėdinės eglutės įžiebimas, kurios iniciatoriai mano tėvai“, – dalijasi A. Masevičius.
Nors kartais norisi trumpam pabėgti į miestą, jie visada grįžta namo su dar didesniu džiaugsmu. „Jei trūksta judesio, norisi pabėgti į miestą, bet ir vėl traukia atgal. Geriausia rasti balansą, bet vis tiek vardiklis linksta į kaimo pusę. Nieko nėra gražiau už žvaigždėtą dangų rugpjūčio naktį“, – šypsosi Augustas.
