Šiauliai, kurie šviečia patys – Ne neonas, ne LED‘ai. Žmonės.

Sakoma, kad miestuose šviesu nuo lempų. Bet Šiauliuose – kitaip. Čia lempos tik parodo, kas jau seniai spinduliuoja iš vidaus.

Ir kai miestas išsiskleidžia naktimi – kai „Šiaulių naktys“ išbėga į gatves – šviesos šaltiniai tampa matomi.

Ne neonas, ne LED‘ai. Žmonės.

Vienas jų – Ignas Miškinis, režisierius, kuris atvyko ne šviesti, o filmuoti. Bet padarė abu. Jis ne iš Šiaulių, bet jei nufilmuoji miestą taip, kad jame atpažįstame save – tai jau esi vietinis. Miestai priima ne tuos, kurie juose gimė, o tuos, kurie juos suprato.

Eglė Vertelytė – šiaulietė iki kaulų. Jos scenarijai – tai veidrodžiai, į kuriuos žiūrint norisi juoktis ir truputį raudonuoti. Nes tai apie mus. Ir kai scenoje išsilenkia „Šok, Edita, šok“ – tai ne spektaklis, o mūsų kolektyvinė išpažintis.

Vytis Puronas tą visą miestišką melodiją sudėjo į garsą. Kartais miestas šlama. Kartais – spragsi. Kartais – tvoskia žemu dažniu kaip laiptinės durys vidurnaktį. Ir Vytis viską užrašė. Ne natomis – širdimi.

Tada scenoje išdygsta Džiugas Grinys. Gal ir ne šiaulietis, bet vaidino taip, kad net vietiniai pasikrapštė galvas: „pala, ar čia tas nuo sandėlio kampo?“ Jo šiaulietiškas personažas buvo tiek tikras, kad net pačiam Džiugui reikėjo priminti, jog namo važiuoti reikės į kitą miestą.

Robertas Petraitis – antraplanis? Nesąmonė. Jo vaidmuo buvo kaip prieskonis: ne pats patiekalas, bet be jo būtų blanku. Iš Baisogalos, bet šviesėja kaip Saulės laikrodis po lietaus.

Ir štai – Agnė Biskytė. Kai jos kurti kostiumai pasirodė ekrane, atrodė, lyg miesto spinta būtų praverta tiesiai žiūrovams. Už tai ji gavo Sidabrinę gervę. Bet galėjom duoti ir Aukso švyturį – už Šiaulių estetiką, kuri nesispardo prieš savo praeitį.

Aivaras Rusevičius – žmogus, kuris žino, kur filmavo kiekvieną sceną. Kur buvo kamera. Kur stovėjo veikėjas. Kur stovėjai tu. O paskui jis pavertė tas vietas – ne gatvėmis, o maršrutais. Ir žmonės ėjo. Ne į ekskursiją – į Šiaulių kronikas.

Galiausiai – Vaidilė Juozaiytė. Aktorė, kuri atėjo su braškėm ir išėjo su visa auditorijos širdimi. Ne dėl to, kad garsiai. Dėl to, kad tikra. „Šok, Edita, šok“ – jos lūpose tapo ne sakiniu, o instrukcija, kaip gyventi mieste, kuriame reikia šviesos.

Ir dar viena šviesa – Monika Geštautaitė, šiaulietė, kurios balsas ir tartis tapo mūsų miesto ženklu. Ji ne tik saugo šiaulietišką kalbos melodiją, bet ir ją atneša į sceną: nuo „Hamleto“ Ofelijos iki šiuolaikinių teatro pastatymų. Jos vaidmenys – tarsi šviesos ženklai, primenantys, kad Šiauliai skamba savaip, ir kad šviesa sklinda ir iš žodžio.

O Rimantas Kmita – rašytojas, kurio „Pietinia kronikas“ tapo miesto atminties ir tapatybės švyturiu. Už visą savo kūrybą ir gebėjimą padaryti, kad Šiauliai būtų ne tik geografija, bet ir literatūros herojus, jam skiriamas titulas – „Šiaulių nakties pilietis“. Nes kai rašai miestą taip, kad jame gyventi tampa garbė, tu pats tampi jo šviesa.

Ir štai dabar jie visi susitiks. Eisena. Naktis. Miestas. Bet ne demonstracija. Ne žygis. Šviesėjimas.

Apdovanojimas? Gal. Bet iš tiesų tai padėka – nuo miesto tiems, kurie įjungė šviesą. Ne tik ekrane, bet ir viduje.

Jei matysit eiseną ir galvosit: „Kas čia taip šviečia?“ – tai žinokit: tai ne instaliacija. Tai žmonės. Gal net tu.