Klaipėdos jaunojo teatro aktorius Simonas Lunevičius – žmogus, kurio aistra scenai neatsiejama nuo aistros kelionėms, jėgos aitvarų sportui ir iššūkiams kalnuose. Šio menininko kūrybinis kelias – tai nuolatinė transformacija, kurią formuoja ne tik vaidmenys, bet ir asmeninės patirtys. Šiame pokalbyje Simonas dalijasi savo mintimis apie teatro svarbą, gyvenimą tarp Klaipėdos ir Vilniaus, kūrybinį procesą, santykius ir laisvės pojūtį, kurį jis atranda tiek scenoje, tiek ant vandens bangų.
**Kaip jaučiatės? Koks metas dabar jūsų gyvenime?**
Man labai patiko vieno amerikiečių poeto, Davido Wagonerio, eilėraštis, kuris puikiai apibūdina šį laikotarpį. Jis skamba maždaug taip: „Jei pasiklydote miške, sustokite, nes medžiai nėra pasiklydę, gyvūnai nėra pasiklydę. Jie žino, kur jūs, ir, jei leisite, jie jus suras.“ Tai eilėraštis apie sustojimą, apie galimybę iš naujo pamatyti, kur esame.
Neseniai išvykau į Vilnių porai savaičių, bet jaučiuosi, lyg nebūčiau ten buvęs penkerius metus. Paprastai, atvykęs į sostinę, tik suvaidinu ir išvažiuoju. Šį kartą miestą pamačiau naujai ir supratau, kad po tiek metų aš iš jo galutinai išsikrausčiau.
**Ar Vilnius jums – grįžimas kaip svečiui, ar vis dar jaučiatės kaip namuose?**
Vilnius visada bus man namai, bet jis labai skiriasi nuo Klaipėdos. Iš naujo įvertini, kaip mes gyvename Klaipėdoje, kokie žmonės mus supa, kur esame kaip kolektyvas, kaip žmonės, kur esu aš pats. Kur šis gyvenimas veda? Manau, kad reikia jį pakreipti. Labai aiškiai pakreipti, nes dabar jis skuba aplenkti mane.
**Viename interviu esate sakęs, kad jums nepatogu prisipažinti naujiems pažįstamiems, jog esate aktorius. Kaip dabar vertinate savo profesiją?**
Dabar jau suprantu, ką turėjau omenyje. Man tiesiog nepatinka, kai tai pernelyg akcentuojama. Kai tik pasakai, kad esi aktorius, žmogus pradeda vaidinti, elgtis kažkaip ypatingai. Todėl aš niekada nesistengiu to pabrėžti.
Be to, su amžiumi mano požiūris pasikeitė. Kai apie tai kalbėjau, man buvo apie dvidešimt, o dabar man jau trisdešimt treji. Tokio amžiaus žmonės susipažinę nebeklausia, ką tu veiki gyvenime, nes tai nebėra svarbiausia. Jiems įdomiau pats žmogus, su kuriuo susitiko, su kuriuo bendrauja, kas jus sieja.
**Ar, jūsų nuomone, aktorius turi būti empatiškas?**
Aš manau, kad žmogus apskritai turi būti empatiškas. Tačiau labai sunku pasakyti, koks turi būti aktorius. Geras. Nuoširdus. Aktorius gali būti daugiau ar mažiau empatiškas, bet jis privalo nebijoti būti tiesiog paprastu žmogumi.
Jei jau pasirinkai menininko kelią, turi suprasti, kad gali tekti dirbti mokytoju kokioje nors mokykloje. Jei nepriimi tos minties, kad tuo, ką darai, užsiimi tiesiog savo malonumui, tavo kelias šioje profesijoje bus labai sunkus.
**Ką Valentinas Masalskis padarė, kad jūs visi tarsi palikote savo ego nuošalyje?**
Aš nemanau, kad mes jį palikome. Be ego negali būti ambicijų, o be ambicijų nėra jokio progreso. Ego skatina judėti į priekį, galvoti apie ateitį. Dabar, kai man jau trisdešimt treji, aš susimąstau – kodėl šiuolaikinis jaunas žmogus, kuris mato tiek daug realybės, virtualaus turinio, vlogų, dokumentikos, ateina į teatrą?
Jei atsakant konkrečiai į jūsų klausimą apie Masalskį, galiu pasakyti, kad jis mums davė labai daug šilumos ir rūpesčio. Tai yra esmė. Jei pažiūrėsime į pasaulio menininkus, pamatysime, kad visi didžiausi ir genialiausi yra, visų pirma, žmonės, o ne pozos. Tačiau tai nereiškia, kad jie neturi savivertės arba privalo būti visiems atviri.
**Ar jūs save laikote aktoriumi-kūrėju, ar aktoriumi-atlikėju?**
Aktorius neišvengiamai yra kūrėjas. Aš net nežinau, ar iš viso egzistuoja aktoriai-atlikėjai. Tu vis tiek ką nors kuri. Net jei nenori, vis tiek padarysi kažką, ko neplanavai.
**Pakalbėkime apie Klaipėdos jaunimo teatro aktualijas. Pavasarį pristatėte spektaklį „Vasaros diena“ (rež. Paulius Pinigis). Jūsų vaidmuo ten nėra pagrindinis, bet vis tiek labai svarbus. Kaip jūs pats vertinate šį spektaklį?**
Labai šaunu, kad ten yra Vykas ir Nevykas. Vienas nori nusižudyti, nes jam niekas nesiseka, o kitas – nes jam viskas sekasi. Šie personažai yra labai komiški ir puikiai parašyti. Iš esmės, tai yra du žmonės, kurie ginčijasi, kuris iš jų yra nelaimingesnis. Vėliau tarp jų atsiranda moteris, ir visos Vyko bei Nevyko problemos pasitraukia į antrą planą. Tada jie jau pradeda konkuruoti dėl moters, stengdamiesi įrodyti, kuris yra jos vertesnis.
O mes, kiti aktoriai, esame tarsi pagrindinių herojų dalys. Marselis Prustas rašė, kad egzistuoja socialinis „aš“ – toks, kokį mane mato kiti, – dar vienas „aš“ – koks norėčiau būti matomas, – ir tikrasis „aš“. Režisierius Paulius apie tai nekalbėjo, bet aš manau, kad mūsų personažai yra gyvi komentarai. Nes iš esmės mes nuolat komentuojame, traukiame protagonistus per dantį.
**Spektaklyje jūs pasirodote ir muzikinėje scenoje su elektriniais būgnais. Ar teko tam specialiai ruoštis?**
Man labai patiko ši dalis, o labiausiai patiko išmokti kažko naujo. Taip pat norėčiau pasakyti, kad man buvo malonu susipažinti su visa komanda, su aktoriais, kurie neseniai baigė studijas. Pirmą kartą dirbau su tokiais šiltais, nuoširdžiais ir kupinais idėjų žmonėmis.
**Pakalbėkime apie „Kreicerio sonatą“ (rež. Valentinas Masalskis) ir apie skirtumą, kai vaidini su kolegomis ir kai scenoje pasirodai vienas.**
Kai supranti, kad ant tavo pečių guli visas spektaklis, apima didžiulis jaudulys. Aš klausiausi Matthew Macfadyeno interviu, kuriame jis sakė, kad vaidinti yra labai paprasta, todėl tai ir yra sudėtinga. Mano nuomone, jei nuolat galvoji apie tau tenkančią atsakomybę, nuo to geriau nepasidaro. Tiesiog ruošiesi taip, kaip ruoštumeisi bet kuriam kitam vaidmeniui. Nes kai apima jaudulys, pradedi blaiviai nematyti pasaulio, nesuprasti salės, savęs, nebegirdi, kas vyksta aplinkui.
**Kaip jūs pasikeitėte nuo tada, kai pradėjote studijuoti aktorystę?**
Turbūt labai stipriai. Aš kažkada esu pasakojęs, kad pirmame kurse man sekėsi tikrai prastai. Vienam mano kurso draugui irgi. Kartą mes sėdėjome auditorijoje, ir Masalskis netikėtai atėjo mūsų aplankyti. Jis paklausė: „Kaip jums sekasi?“ Aš atsakiau: „Jam – labai blogai.“ Visi pradėjo juoktis. O Masalskis atsakė: „Gerai, supratau, jam neblogai.“ Aš tada nesupratau, kas yra taktas. Manau, kad daugelis žmonių pasakytų, kad aš nesu empatiškas ir kartais pasakau tai, ko nereikėtų.
**Ar yra koks nors personažas, kuris jums buvo įsimintiniausias, kuris jus pakeitė?**
Ne. Galbūt gyvenime ir buvo tokių dalykų, bet jie nebuvo susiję su personažais. Greičiau meilė, įvairūs praradimai, atradimai. Jie formuoja žmogų labiau nei vaidmenys.
**Simonai, jūs taip pat užsiimate jėgos aitvarų sportu. Kas jus jame žavi?**
Taip, aš kaituoju, keliauju po kalnus. Manau, kad užsiimdamas šiomis veiklomis, aš ieškau to paties, ko ieškau ir teatre – momento, kai atsipalaiduoji, pamiršti viską aplinkui ir lieka tik tema, partneriai, o visas gyvenimas pasitraukia į šoną. Tas pats atsitinka ir lekiant su jėgos aitvaru, slidinėjant, bėgiojant, rašant, skaitant. Intensyvus veiksmas įtraukia, suteikia adrenalino. Šią vasarą buvo tokia situacija: aš jaučiausi pavargęs, kažkoks menkniekis mane erzino. Aš atsimenu, pašoku su kaitu, pakylu į maždaug aštuonių metrų aukštį ir tiesiog krentu į vandenį. Ir tai kartojosi visas tris dienas. Pašoku, krentu, pašoku, krentu. Tada aš supratau, kad esu ne ten, kad nepatenku į būseną. Kai jaudiniesi, kai patenki į tą būseną, prasideda spektaklis, ir laikas sustoja.
**Kiek metų jau užsiimate jėgos aitvarų sportu? Kodėl apskritai juo susidomėjote?**
Kaituoti pradėjau maždaug 2018 metais. Nuo dvylikos metų aš dažnai važinėdavau riedlente, o nuo šešiolikos pamėgau snieglentę. Žodžiu, visą laiką mane supo lentos ir adrenalinas. Kaip ir teatre, čia jauti laisvę, orą, supranti, kad ir pats esi oras. Visos šios veiklos man yra labai ypatingos.
**Jūs taip pat aktyviai keliaujate.**
Pernai vasarą mes su Rugile [Latvėnaite – T. L.] nuėjome nuostabų 180 kilometrų Monblano kelią. Tai truko apie 7–8 dienas. Tai buvo kaip meditacija – tiesiog eini ir eini, ir iš pradžių kūnas patiria didelį šoką. Mes padarėme klaidą, iš karto pradėdami žygiuoti aukštai: jau pirmą dieną pakilome porą kilometrų, o tada nuėjome dar 25 kilometrus. Kitą dieną buvo labai sunku – organizmas nesuprato, kas vyksta. Tu neši šešiolikos kilogramų kuprinę ir visą laiką kopi į statų kalną.
**O kaip jums su Rugile sekasi keliauti per gyvenimą?**
Puikiai. Santykiuose mes esame komanda, mes vienas kitą palaikome, ir taip atsiranda dinamika. Kai vienam sunku, kitam lengva, kai vienam lengva, kitam sunku. Mes visada semiamės vienas iš kito.
**Teatre jūs esate viena iš pirmųjų porų, kuri susituokė ir dirba kartu. Kokia jūsų laimės paslaptis?**
Aš turiu tokį terminą – „santuokinis nuoširdumas“. Mes pasakome vienas kitam dalykus, kurie nebūtinai yra malonūs, bet tai yra tiesa. Apie save, apie tave, apie mus, apie tai, kaip mes gyvename. Toks bendravimas įkvepia pagarbą.
Aš nepažįstu daugiau tokių gerų žmonių kaip Rugilė. Ji ne tik gera, bet ir tiki žmonių gerumu, ji yra šviesos nešėja. O be tos šviesos, be paprastumo, be juoko neįmanoma gyventi.
**Ar teatre konkuruojate vienas su kitu? Ar pavyksta atskirti meilės santykius nuo darbinių?**
Prie ko Rugilė prisiliečia, viskas veikia, viskas yra, viskas važiuoja. Anksčiau man atrodė, kad su savo antrąja puse geriau nedirbti. Bet iš tikrųjų tai yra puiki mokykla, mes vienas kitam padedame. Aš nejaučiu pagiežos, jei jai dabar viskas sekasi, o man – ne. Taip, galbūt tokios mintys aplanko, bet jos būna labai trumpos.
**Ar parsinešate teatrą į namus?**
Taip. Ir aš manau, kad tai taip pat yra gera mokykla. Būna, aišku, kad esi pavargęs ir nenori kalbėtis, bet darbinės temos niekur nedingsta. Tu negali palikti repeticijų už durų, todėl mokaisi, kaip apie jas kalbėtis, kaip susitvarkyti su tuo, kad mano nuomonė skiriasi nuo tavo. Juk tai, kad mūsų požiūriai skirtingi, yra nuostabu.
Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ (2025, Nr. 2).
Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu, skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau turinio skaitykite čia.