Rūta Meilutytė: atvira išpažintis apie šlovės kainą ir skaudžius išbandymus
Nors Rūtai Meilutytei vos 28-eri, Lietuva ją pažįsta jau pusę jos gyvenimo – nuo 2012 m., kai ji sensacingai triumfavo Londono olimpinėse žaidynėse. Būdama vos 14 metų, plaukikė pasiekė olimpinį A normatyvą ir akimirksniu tapo nacionaline didvyre. Jos laukė atskiros sutiktuvės, o bendros nuotraukos su ja troško net tokios JAV krepšinio žvaigždės kaip LeBronas Jamesas ir Jamesas Hardenas. Sveikinimus internetu siuntė futbolo garsenybės Wayne’as Rooney ir Robinas Van Persie.
R. Meilutytė, būdama 15 metų ir 133 dienų amžiaus, tapo jauniausia Londono olimpiados čempione ir jauniausia Lietuvos olimpiete, iškovojusia auksą. Tačiau spindintys medaliai ir skambios pergalės turi ir kitą, ne tokią gražią pusę. Pastaruoju metu vengusi bendrauti su žiniasklaida, Rūta ryžosi atviram pokalbiui, kuriame atskleidė, ką reiškia būti nuolat dėmesio centre.
Penkis kartus geriausia Lietuvos metų sportininke pripažinta kaunietė papasakojo apie rimtus išbandymus, su kuriais susidūrė: įžeidžiančius komentarus, sudėtingus santykius su treneriais, kovą su bulimija, aistros praradimą ir kitus sunkumus. Tinklalaidėje „PIN – Pradėk Iš Naujo“ su vedėju Aurimu Mikalausku Londono olimpinė čempionė prisiminė vaikystės pokalbį su tėčiu, kuris iš pradžių nenorėjo leisti Rūtai lankyti plaukimo treniruočių.
„Jaučiausi labai sunkiai. Lyg ir jaučiau, kad turiu savo nuomonę, bet tėtis ir treneris man buvo autoritetai, nes jie vyresni. Tuo metu dar turbūt negalėjau pati priimti sprendimų ar atsilaikyti prieš kitų nuomonę“, – prisipažino R. Meilutytė.
Ji prisiminė, kaip būdama 11 metų norėjo grįžti į plaukimą ir turėjo ilgą pokalbį su tėčiu. „Pamenu, tada verkiau – aš labai norėjau lankyti plaukimą, o tėtis man sakė „ne“, nes mano pečiai bus labai platūs, nebeliks moteriškos figūros, atrodysiu vyriškai, negražiai. Bet aš kažkaip atsilaikiau ir viskas labai gerai baigėsi“, – įsimintiną pokalbį su tėčiu prisiminė plaukikė.
Ji neslėpė, kad gyvenimas po pergalės Londono olimpinėse žaidynėse pasikeitė kardinaliai, bet tikrai ne į gerąją pusę. „Man buvo labai sunku, nes aš nesuprasdavau, kodėl aš čia turiu laimėti. Jaučiausi, kad nesu matomas kaip žmogus, o kaip kažkoks produktas arba įrankis pasiekti savo asmeninių tikslų.“
Po Londono olimpinių žaidynių, būdama 16-os metų, ji kreipėsi į savo trenerį ir pasakė, kad nori išvažiuoti, tačiau treneris ją perkalbėjo. „Ir tuo metu aš vargau su įvairiais dalykais – su savo pokyčiais, savo santykiais, rankos lūžiais. Tikrai buvo labai sunku. Rankos lūžis buvo vienas iš momentų, kuris lėmė mano išvykimą. Vėliau buvau suspenduota, bet čia jau kita istorija“, – dalijosi išgyvenimais R. Meilutytė.
Plaukikė atvirai kalbėjo apie santykius su buvusiu treneriu, su kuriuo nepavyko užmegzti žmogiško ryšio. „Treneris nustojo žiūrėti į mano interesus kaip žmogaus ir visiškai nedėjo pastangų, kuomet matė, kad man yra sunku. Jis mane palaikė labiau ne kaip žmogų, o kaip įrankį siekti rezultatų“, – teigė ji.
Atvirame pokalbyje Rūta prabilo ir apie kankinančius valgymo sutrikimus, su kuriais susidūrė. „Aš ilgą laiką nesupratau, kas man vyksta. Man buvo nemiga. Pradėjau gerti įvairius antidepresantus. Nuėjau apie tai pirmą kartą pasakyti treneriui, kad nemiegojau visą naktį, kad man vos ne haliucinacijos nuo migdomųjų ir kad aš vemiu – man labai blogai. Jis iš pradžių atsakė, kad bent jau kalorijų taip atsisakai, tik paskui kažkaip susigriebė. Reikėjo kažką daryti. Bet tas gijimo kelias nežinau, kiek jis truko. Tas valgymo sutrikimas buvo labai stipriai apėmęs mano gyvenimą“, – pasakojo kaunietė.
Ji pasidalijo, kaip viskas prasidėjo: „Kai būdama 15-16 metų iškovojau tas pergales, man dar nė nebuvo prasidėjęs brendimas – realiai buvau vaikas. O kai prasidėjo brendimas ir mano kūno pokyčiai, treneriai tai labai norėjo suvaldyti. Ir šiaip daug komentarų ėjo iš visur apie pasikeitusias kūno formas, jau vadino kiborgu, vyru-robotu. Net treneriai, su kuriais esu anksčiau dirbę, ateidavo ir pasakydavo, kaip man čia reikia susiimti. Čia buvo startas mano bulimijai“.
R. Meilutytė teigė, kad jau penkti-šešti metai, kai ji stipriai laikosi ir jaučiasi išgijusi. „Iš tikrųjų buvo labai gėda, kai tai turėjau. Jaučiausi lyg turėdama tamsią paslaptį. Buvo šlykštu pačiai prieš save, kad pamyniau savo standartus, kad sau melavau. Praėjo daug laiko, kad pradėjau klausyti savo kūno, mylėti jį ir rūpintis juo“, – pasakojo R. Meilutytė.
„Jautriai reaguodavau į komentarus, ilgą laiką nemylėjau savo kūno, galvojau, kad man būtinai reikia jį pataisyti, sumažinti, kontroliuoti. Ta vieša aplinka, tos kalbos bėrė akmenukus į tą mano krepšį. Dabar tas požiūris kitoks į kalbas, kas ką pasakys, pagalvos apie mano kūną. Tas žinomumas, šio pasaulio veikimo principai, visuomenės požiūris… Žmonės gatvėse prieidavo, komentuodavo, aptarinėdavo mano kūną. Buvo ir tokių dalykų. Reikėjo išmokti atsiriboti nuo to“, – teigė R. Meilutytė.
Ji prisiminė, kad su ja sieti lūkesčiai, ypač prieš Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, tapo visiškai neadekvatūs ir prasilenkė su sveiku protu. „Patekau į bendrą sapną. Nebuvo nė vieno žmogaus, kuris prieitų ir sakytų: „Rūta, tu neprivalai, tu gali rinktis“. Neturėjau to mano aplinkoje, pati turėjau tą kažkaip atrasti.“
Vėliau atsirado ir kiti žmonės, kurie jai padėjo. „Pati veikiau kaip automatas, tuo metu atrodė, jog nėra jokios alternatyvos, jokio kito pasirinkimo, tik plaukti. Nebuvo minčių, kad jei nenoriu, galiu nedaryti. Teko paragauti, ką reiškia nepateisinti žmonių susikurtų lūkesčių, visiškas sumaišymas su žemėmis, visiškas nepalaikymas. Labai skaudi, kartu įdomi patirtis“.
„Labai keistas tas fenomenas, kuomet tave aukština iki dievybės, ir kai tau nesiseka, staiga „plauki vėžlio greičiu“, tampi prastu žmogumi. Manęs paklausė žurnalistė po Rio finalo, ar „tai didžiausias nusivylimas mano gyvenime?“… Aš nesuprantu, kur yra ribos. Pamenu, aš per gražiai atsakiau, galėjau normaliai atsakyti. Stengiausi būti korektiška.
Tie visi žmonės per Rio žaidynes gatvėse stabdydavo, klausdavo, kur ta mano forma, kas nutiko. Atrodė, viskas ant manęs, visas spaudimas. Ilgą laiką buvau viena tame lauke. Laukiau, kol viskas pasibaigs“, – teigė R. Meilutytė.
