## Lietuvos sporto mokslas: potencialas auga, o sistema stringa?
Pasaulio sportas sparčiai žengia į priekį, neįsivaizduojamas be naujausių technologijų. Vien talento, sunkaus darbo ir trenerio patirties nebepakanka norint tapti olimpiečiu. Šiandien sportininkams reikalinga visapusiška pagalba, siekiant aukščiausių rezultatų. Jų komandose dirba ne tik treneriai, bet ir kineziterapeutai, dietologai, psichologai, sporto medicinos specialistai bei mokslininkai.
Lietuvoje sporto mokslininkai vis dar ieško savo vietos sportininkų rengimo procese, tačiau situacija pamažu keičiasi. Didelės investicijos į modernią testavimo įrangą leidžia jiems vis labiau prisidėti prie sportininkų pasiekimų. Vien Lietuvos sporto universitetas (LSU) į sporto mokslo infrastruktūrą investavo daugiau nei 1,5 mln. eurų. Tyrėjai nuolat naudojasi įvairiais tyrimo metodais, tokiais kaip GPS, ultragarsas, belaidė elektromiografija, dujų analizė, kraujo tūrio ir hemoglobino masės matavimas bei kitos šiuolaikinės sistemos.
Nepaisant nuolat gerėjančios infrastruktūros, LSU Sporto mokslo ir inovacijų instituto direktorius prof. Sigitas Kamandulis atkreipia dėmesį į mokslininkų kvalifikacijos kėlimo svarbą. „Visi supranta, kad su šiuolaikiška įranga turi dirbti kvalifikuotas ir motyvuotas žmogus, bet kažkodėl apie tai dažnai pamirštama. Investuojama į infrastruktūrą, bet nenumatoma lėšų žmogiškajam potencialui puoselėti. Mano manymu, tokia investicija būtina siekiant padėti atletams siekti aukščiausių rezultatų ir didinti atrankos į sporto šakas efektyvumą“, – teigia S. Kamandulis.
Institutas stiprina savo potencialą pasinaudodamas Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos programos „Universitetų ekscelencijos iniciatyva“ projekto lėšomis. Tai leidžia įdarbinti jaunus ir patyrusius mokslininkus iš užsienio. Šiuo metu LSU bendradarbiauja su mokslininkais iš Izraelio, Suomijos, Ispanijos, Italijos, Didžiosios Britanijos, Švedijos ir Taivanio. Tikimasi, kad tai ne tik pagerins sporto mokslo kokybę, bet ir sustiprins būsimų trenerių rengimą.
„Visame pasaulyje olimpiniai centrai, federacijos, klubai labai glaudžiai bendradarbiauja su sporto universitetais, nes būtent ten yra sukoncentruotos mokslinės žinios ir ten yra rengiami būsimi treneriai“, – pabrėžia LSU rektorė prof. Diana Rėklaitienė. Ji akcentuoja, kad sporto mokslas ir sportininko parengimas turėtų būti naudingas visai Lietuvai. Rektorės teigimu, leidžiant sportininkams tirtis bet kur, prarandami svarbūs duomenys, kurie galėtų būti panaudoti ateityje. Būtina turėti nuolatinį centrą, kur tokie duomenys būtų kaupiami ir naudojami ne tik sportininkų priežiūrai, bet ir trenerių rengimui.
D. Rėklaitienės nuomone, būtina integruoti sporto mokslininkus į Lietuvos sportininkų rengimo procesus. Tačiau, norint užtikrinti sklandų ir efektyvų testavimą, mokslinis potencialas turi būti sutelktas viename centre. „Turėtume turėti ne tik suaugusiųjų, bet ir jaunimo testavimo duomenų bei sekti jų dinamiką. Tokį procesą galima užtikrinti tik tada, kai viskas yra centralizuota. Lietuvoje sportininkų ir taip yra labai nedaug, o duomenų kiekis apie juos yra ribotas. Negana to, tuos duomenis išbarstome po visą Lietuvą, nors neturime labai didelio mokslinio potencialo. Dėl to būtina viską kaupti vienoje vietoje ir dirbti efektyviai, o ne pradėti nuo balto lapo prieš kiekvieną sportininko pasirengimo ciklą“, – teigia prof. D. Rėklaitienė.
S. Kamandulis pritaria rektorei, pažymėdamas, kad šiuo metu sportininkų mokslo priežiūra užsiima daug įstaigų, neturinčių glaudaus ryšio su sportu. Tokia įvairovė negali užtikrinti tyrimų kokybės, duomenys renkami fragmentiškai ir menkai panaudojami praktikoje. Anot mokslininko, centralizuota sistema leistų sutelkti ribotą, bet aukšto lygio sporto mokslo centrų potencialą, apjungiant žmogiškuosius resursus ir moderniausią infrastruktūrą.
Nacionalinės sporto agentūros direktorius Mindaugas Špokas ragina atkreipti dėmesį ne į centrų kiekį, o į jų paslaugų kokybę. „Džiaugiamės, kad sportininkų priežiūros centrų Lietuvoje yra nemažai. Visgi manau, kad pirmiausia reikėtų identifikuoti, kur turime geriausius centrus ir koks yra jų potencialas, kad išlaikytume kokybinę kartelę. Kadangi su strateginėmis sporto šakomis kalbamės tiesiogiai, norisi, kad sporto mokslo centrai šalyje būtų kuo labiau koncentruoti“, – sako M. Špokas.
