Po brutalaus išpuolio Kauno apylinkės teisme, kurį įvykdė liūdnai pagarsėjęs Vilmantas Juodelė iš Panevėžio krašto, reakcija buvo greita ir griežta – smurtautojui, užpuolusiam teisėją darbo vietoje, skirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Tačiau, kai smurtas nukreiptas prieš eilinius piliečius, institucijų atsakas dažnai būna gerokai lėtesnis ir mažiau jautrus. Empatija ir pagarba aukoms tarsi išnyksta, o nuolaidžiavimas žiauriems nusikaltėliams, patrauktiems baudžiamojon atsakomybėn, kartais peržengia visas ribas.
Nereti atvejai, kai asmenys, įtariami sunkiais nusikaltimais, tokiais kaip mafijos grupuočių vadai, narkotikų prekeiviai, žudikai, prievartautojai ar plėšikai, iki nuosprendžio įsiteisėjimo arba ikiteisminio tyrimo pabaigos lieka laisvėje. Šie asmenys, dažnai kėlę siaubą artimiesiems, laiku neizoliuojami, todėl nusikaltimai kartojasi. Kai pasekmės tampa negrįžtamos – aukos nužudomos ar suluošinamos – teisingumo sistema sureaguoja, bet dažnai būna per vėlu.
Tokiais atvejais teisingumas ir žmogiškumas tarsi pasislepia, norėdami šaukti, bet negalėdami. Imkime konkretų pavyzdį: V. Juodelė, sviedęs tris kėdes į teisėją ir smogęs jai kumščiu, iškart atsidūrė už grotų. Prokuratūra nedelsiant kreipėsi į teismą dėl suėmimo, ir prašymas buvo patenkintas. Šiuo atveju teisingumo mechanizmai veikė nepriekaištingai. Valstybė parodė, kad rūpinasi savo piliete, gerbia ją ir gina jos teises.
Tačiau kita medalio pusė yra gerokai niūresnė. Susidaro įspūdis, kad lygiateisiškumo ir vienodo rūpesčio visais piliečiais trūksta. Minėtas V. Juodelė smurtavo prieš teisėją nagrinėjant bylą dėl nesunkaus nusikaltimo. Teisėja atmetė jo prašymą grąžinti asmens dokumentą, ir tai sukėlė jo pyktį. Tuo tarpu Klaidas Kanarskas-Klaidensas, subūręs Kauno „Aguoninių“ grupuotę, šiuo metu teisiamas dėl sunkių nusikaltimų, įskaitant 18-metės išprievartavimą ir nužudymą, vadovavimą nusikalstamam susivienijimui ir narkotikų platinimą, nuosprendžio laukia laisvėje.
Teisėjai, demonstruojantys švelnų požiūrį į K. Kanarską, neįžvelgia rizikos, kad jis gali pasprukti nuo teisingumo ar įvykdyti naujus nusikaltimus, nors anksčiau jau buvo teistas šešis kartus, įskaitant išžaginimą. Nors vienas asmuo suimtas už smurtą prieš teisėją, kitas, teisiamas už kur kas sunkesnius nusikaltimus, mėgaujasi laisve, netgi prasilenkdamas teismo koridoriuose su nužudytos merginos artimaisiais.
Analogiška situacija susiklosčiusi ir su „Kamuolinių“ grupuotės nariais, kurie teisiami dėl nusikalstamo susivienijimo organizavimo, narkotikų, ginklų kontrabandos ir kitų sunkių nusikaltimų. Kone visas grupuotės „žiedas“, įskaitant vadeivą Giedrių Janonį-Kamuolį, yra laisvėje, nepaisant jiems gresiančio įkalinimo iki gyvos galvos. Teismams neatrodo, kad jie gali pabėgti, nors tai sunkiai suvokiama.
Panašus atvejis – Arūnas Stiklioraitis, „Kamuolinių“ gaujai priklausęs kaunietis, anksčiau įkliuvęs už plėšimus ir vagystes Skandinavijoje. Jis sukėlė mirtiną avariją Kauno centre, trigubai viršydamas leistiną greitį. Nors avarija buvo prilyginta tyčinei žmogžudystei, iki nuosprendžio paskelbimo jis buvo laisvėje. Vėliau, Kauno apygardos teismui skyrus jam 11 metų laisvės atėmimo, A. Stiklioraitis pabėgo ir iki šiol yra ieškomas.
Šie pavyzdžiai atspindi dvejopą teisingumą. Viena vertus, matome greitą reakciją į išpuolį prieš teisėją, kita vertus – lėtą ir neefektyvų atsaką į nusikaltimus prieš eilinius piliečius. Gintautas Banevičius, apipylęs savo žmoną sieros rūgštimi, vykstant teismo procesui, laukė nuosprendžio nebūdamas suimtas. Darius Čirvinskas, žiauriai nužudęs savo draugą, po šio nusikaltimo nebuvo suimtas ir dar spėjo sumušti kitą žmogų. Netgi po to, kai Kauno apygardos teismas skyrė jam 9 metų įkalinimą, jis liko laisvėje.
Mantas Icikevičius, Jurbarke išprievartavęs ir žiauriai sumušęs 16-metę, iki nuosprendžio nebuvo suimtas nė dienos ir „atsipirko“ lygtine bausme. Tomas Narijauskas, smurtavęs prieš savo gyvenimo draugę, pasmaugė ją, nes institucijos laiku nesiėmė priemonių. Ir tai tik nedidelė dalis pavyzdžių, rodančių, kad už paradinės teisingumo pusės slypi anaiptol neparadinės grimasos.
Daugelis politikų ir visuomenininkų, kalbėdami apie žmogaus teises, per daug dėmesio skiria įtariamųjų ir nuteistųjų užtarimui ir per mažai kreipia dėmesio į aukų ir jų artimųjų padėtį. Susidaro įspūdis, kad panašiai mąsto ir dalis teisėjų bei prokurorų. Tiems, kurie teigia, kad net už sunkius nusikaltimus įtariamus asmenis iki teismo laikyti už grotų nehumaniška, reikėtų įsijausti į nukentėjusiųjų ir jų šeimos narių būseną, suvokti jų skausmą ir išgyvenimus.
Taip pat svarbu susirūpinti dėl padorios visuomenės dalies, ant kurios pečių laikosi valstybė, saugumo ir nusikaltimų užkardymo būtinybės. Tik tada ateis suvokimas apie teisingumą, kuris dažnai gauna smūgius iš pačių jo vykdytojų. O teisėjai galbūt bus griežtesni, principingesni, supratingesni ir teisingesni ne tik tais atvejais, kai surengiami išpuoliai prieš jų bendradarbius ar kitus svarbias pareigas einančius asmenis.
