Kauno apygardos teismas vėl imasi nagrinėti painią istoriją dėl servituto, susijusio su šuliniu, kurio jau nebėra. Ši byla, kurioje sprendžiamas ginčas dėl priėjimo prie vadinamojo „žuvusio daikto“, tęsiasi jau ne vienerius metus ir kelia nemažai klausimų dėl savivaldybės pozicijos bei teisinių niuansų.
Balandžio mėnesį priimtame Kauno apygardos teismo nutartyje, kuri buvo paskelbta apeliacine tvarka, figūruoja šulinys, esantis ieškovei P. G. priklausančiame 599 kvadratinių metrų žemės sklype. Šį sklypą moteris įsigijo 2021 metų gegužę, remiantis pirkimo-pardavimo sutartimi. Tačiau dar anksčiau, 2018 metų sausio 15 dieną, šiam žemės sklypui buvo įregistruotas 15 kvadratinių metrų servitutas, suteikiantis teisę kaimyninio namo gyventojams prieiti prie šulinio ir juo naudotis. Šis servitutas buvo įteisintas Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) teritorinio skyriaus vedėjo sprendimu.
Įdomu tai, kad gretimas žemės sklypas nėra įregistruotas, tačiau Nekilnojamojo turto registro duomenimis, jame esantys pastatai priklauso Kauno miesto savivaldybei. Nuosavybės teisė į pastatus įregistruota remiantis 1995 metų kovo 20 dienos perdavimo-priėmimo aktu.
Akivaizdu, kad savivaldybė siekia užtikrinti minimalius komunalinius patogumus savo nuomojamo turto naudotojams. Tačiau, jei planuojama turtą parduoti, patogesnis variantas būtų parduoti be vandentiekio, taip sumažinant kainą potencialiam pirkėjui. Vis dėlto, kol kas savivaldybė laikosi pozicijos, kad servitutas yra būtinas. Kauno miesto savivaldybės administracija atkakliai ignoruoja gretimo sklypo savininkės prašymus panaikinti įteisintą praėjimą per jos privačią valdą.
Iš pradžių, 2022 metų liepos 7 dieną, P. G. kreipėsi į NŽT dėl servituto panaikinimo, tačiau tarnyba jos prašymo nepatenkino. NŽT 2022 metų rugpjūčio 3 dienos rašte nurodė, kad servitutas gali būti panaikintas tik tuo atveju, jei viešpataujančiojo daikto savininkas (šiuo atveju – Kauno miesto savivaldybė) raštu atsisakys servituto.
Tačiau savivaldybė, sulaukusi ne vieno prašymo dėl servituto panaikinimo, nusprendė, kad servituto panaikinimas „sumenkintų Kauno miesto savivaldybei priklausančio turto vertę“ ir atmetė visus prašymus.
Teismo nutartyse nėra nurodoma, kurioje miesto vietoje yra tas savivaldybei priklausantis „didelės vertės“ turtas, taip pat nenurodomas ir gretimo privataus nekilnojamojo turto adresas. 2022 metų spalio 24 dienos rašte Kauno miesto savivaldybė pasiūlė P. G. „neskubėti ir palaukti naujo savininko“, tačiau iki šiol joks savininkas neatsirado.
Galbūt ši vieta nepasirodė patraukli aktyviausiam nekilnojamojo turto plėtotojui – Kauno mero sūnui Šarūnui, o galbūt savivaldybė turi kitų planų, susijusių su šiuo turtu. Sunku pasakyti, kodėl savivaldybė iki šiol nepardavė šio jai naudos nenešančio turto.
Ar miesto valdžia tikisi, kad P. G. pritrūks kantrybės ir ji „gera valia“ atsisakys savo turto – sklypo su geriamojo vandens šuliniu, kuris, beje, yra užverstas žemėmis? Tokiu atveju atsiras perspektyvus investuotojas, kuris pigiai įsigis privatų ir savivaldybės nekilnojamąjį turtą ir praplės Kauno miestą naujomis statybomis.
Paaiškėjo, kad šulinys nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. „UAB „Greita geodezija“ 2023 metų lapkričio 7 dieną sudarė žemės sklypo kadastrinių matavimų bylą. Ieškovė 2023 metų lapkričio 7 dieną kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą su prašymu panaikinti servitutą žemės sklype nebelikus šulinio“, – rašo naujienų portalas „Kas vyksta Kaune“, cituodamas Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį.
Byla buvo nagrinėjama apeliacine rašytinio proceso tvarka pagal atsakovių Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos ir Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2024 metų gruodžio 2 dienos sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės P. G. patikslintą ieškinį atsakovėms – Kauno miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai dėl servituto panaikinimo, tretieji asmenys Kauno miesto savivaldybė, Valstybės įmonė Turto bankas.
Šioje istorijoje dalyvauja daugybė valstybės tarnautojų, kurie gaišta brangų laiką dėl, atrodytų, nedidelio dalyko. Tačiau, kaip paminėta teismo nutartyje, „Žemės įstatymo 22 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad administraciniu aktu nustatytas servitutas Civilinio kodekso nustatytais pagrindais baigiasi, kai institucija, priėmusi sprendimą nustatyti servitutą, priima sprendimą tokį servitutą panaikinti“.
Teismo nutarties pabaigoje pažymėta, kad kilusio ginčo atveju dominuoja ne civiliniai, bet administraciniai teisiniai santykiai ir ginčas priskirtinas administracinio teismo kompetencijai. Taip pat nutartyje nurodoma, kad tretieji asmenys – Kauno miesto savivaldybė ir VĮ Turto bankas – atsiliepimo į atsakovių apeliacinius skundus nepateikė.
Vien susirašinėjimo su atsakovėmis apimtis ir laiko tarpas rodo, kad atsakovės vilkino procesą, nesprendė klausimo iš esmės ir formaliai susirašinėjo su ieškove, nesigilindamos į susidariusią situaciją. Administracija teigė, kad toks sutikimas net nereikalingas, kai daiktas žuvęs, tačiau Tarnybos atstovė laikėsi pozicijos, kad toks sutikimas yra reikalingas. Institucijoms bendradarbiaujant, galimai būtų pavykę šalims užbaigti ginčą taikiai.
Kadangi Kauno miesto savivaldybei ir toliau „labai reikia“ priėjimo per svetimą kiemą prie „žuvusio daikto“ – šulinio, ir ji linkusi nenaikinti servituto, tai civilinė byla Kauno apygardos teismo nutartimi perduodama iš naujo nagrinėti Regionų administraciniame teisme. Šis teismas nustatys, kam priklausys apmokėti bylinėjimosi išlaidas.
