## Kauno istorija: Vyras jau tris dešimtmečius kovoja dėl senelių žemės, bet susiduria su biurokratiniu labirintu
Kaunietis Rimvydas jau daugiau nei tris dešimtmečius negali atgauti žemės, kuri tarpukariu priklausė jo seneliui, patyrusiam sovietų represijas. Nuo 1991 m. jis siekia prisibelsti į Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) ir Kauno miesto savivaldybės duris, tačiau dabar jam teigiama, kad joje jau yra miškas, todėl atgauti nebėra ką. Ši istorija atspindi ilgą ir sudėtingą procesą, su kuriuo susiduria daugelis Lietuvos gyventojų, bandydami atkurti nuosavybės teises į sovietmečiu nacionalizuotą turtą.
Šis 11 hektarų žemės sklypas, dėl kurio kaunietis Rimvydas Gurskas kovoja, yra Palemono rajone, netoli Kauno marių. Tarpukario Lietuvoje ši žemė buvo skirta jo seneliui, kuris nukentėjo nuo carinės kariuomenės represijų. Anot R. Gursko, toje vietoje kadaise buvo dirbami laukai, kuriuose jie augino bulves, o toliau driekėsi šienaujamos pievos. Jo seneliai gyveno netoliese, už griovio, ir turėjo namus bei 11 hektarų žemės – buvo vidutiniai ūkininkai. Vyras prisimena, kad jo tėtis, dar būdamas vaikas, pasodino šį gražų ąžuoliuką.
Rimvydas didžiuojasi, kad nors po Antrojo pasaulinio karo jų šeima neteko šios žemės, jie nepaliko šios vietos ir jis pats čia užaugo. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jis nusprendė susigrąžinti senelio žemę, tačiau susidūrė su daugybe kliūčių.
Kauno miesto vyriausiasis architektas Nerijus Valatkevičius teigia, kad tarpukariu, kai Rimvydo seneliui buvo skirtas šis sklypas, tai buvo kaimas šalia Kauno. Šiandien tai miesto rajonas, kuriame statomi nauji gyvenamieji namai. Pasak architekto, situacija labai pasikeitė nuo 1940-ųjų, kai čia buvo karvių ganyklos. Dabar tai tapo miestu su inžineriniais tinklais ir gatvėmis, o žemės vertė yra visiškai kitokia.
Rimvydas teigia, kad dalis jo senelių žemės jau buvo atiduota kitiems. 1959 m. pastačius Kauno hidroelektrinę, Nemuno vanduo per devynis mėnesius pakilo beveik 20 metrų. Dėl to buvo iškeldintos 45 gyvenvietės iš užlietų Kauno marių teritorijų. „Pateko ir į mano, ir į senelio kaimyno žemes. Bet tada niekas negalėjo prieštarauti“, – pasakoja Rimvydas.
Kauno savivaldybė ir Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) turėjo padėti Rimvydui susigrąžinti žemę. Jis parašė prašymą dėl žemės grąžinimo, o savivaldybė turėjo nurodyti, kur dar yra likę laisvos žemės senelio sklype.
„LRT Girdi“ kreipėsi į NŽT, tačiau tarnyba ilgai tylėjo ir galiausiai atsakymą pateikė raštu. NŽT teigia, kad Rimvydas Gurskas 1991 m. lapkričio 28 d. pateikė prašymą Kauno miesto valdybai, norėdamas susigrąžinti jo senelio Jono Gursko iki nacionalizacijos valdytą žemę Kauno mieste, buvusioje Kauno apskrityje, Pažaislio valsčiuje, Apnarų kaime. Taigi, Rimvydo šeimos prašymas NŽT pasiekė dar 1991 m., tačiau kitos šios istorijos aplinkybės, kurias pateikia NŽT, kelia daug klausimų.
NŽT užklausą dėl laisvos žemės Kauno savivaldybei išsiuntė tik po dviejų dešimtmečių. Tarnyba nurodo, kad 2016 m. kovo 25 d. raštu informavo Rimvydą Gurską, kad 2015 m. spalio 30 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos urbanistikos ir architektūros skyrių, prašydama išnagrinėti ir parengti laisvos, neužstatytos Jono Gursko iki 1940 m. turėtos žemės planą, kuri nepriskirta valstybės išperkamai žemei. Kauno miesto savivaldybės urbanistikos ir architektūros skyrius 2015 m. lapkričio 18 d. informavo Kauno miesto skyrių, kad pakartotinai išnagrinėtoje teritorijoje Jono Gursko iki 1940 m. turėtos žemės vietoje laisvos (neužstatytos) žemės nenustatyta. Tačiau kyla klausimas, kas vyko nuo 1991 m. iki 2015 m.? Kodėl per visą tą laikotarpį nepajudėjo žemės grąžinimas? „LRT Girdi“ žurnalistai norėjo to paklausti NŽT atstovų, tačiau jie atsisakė duoti interviu ir daugiau neatsakė į užklausas.
Kaunietis, vaikščiodamas po kadaise jo šeimai priklausiusį sklypą, stebisi, kad tik maža jo dalis yra užstatyta gyvenamaisiais namais ar kitais pastatais. Likusioje dalyje auga dar senelio sodinti medžiai – sovietmečiu pionierių sodintos pušaitės ir savaime išdygę medeliai bei krūmai. Tačiau dokumentuose ši žemė tapo miško paskirties žeme, miesto teritorijoje, kuri turi likti valstybės žinioje.
Rimvydas teigia, kad tada, kai jis pirmą kartą pateikė prašymą dėl žemės grąžinimo, šis sklypas atrodė visiškai kitaip nei dabar. Visus tuos dešimtmečius kaunietis kantriai laukė, o medžiai augo, kol galiausiai didelė dalis šio sklypo tapo mišku. „Pradėjo motyvuoti, kad tai miško žemė. Na taip, miškas atsirado per 30 metų. Dabar jau yra stiprūs motyvai, kad miške esančios žemės negalima grąžinti“, – apgailestauja Rimvydas.
Dėl to Kauno savivaldybė teigia, kad buvusioje Rimvydo senelio žemėje nebeliko laisvos žemės, kurią būtų galima grąžinti. Per tuos tris dešimtmečius pavyko atrasti kelis nedidelius sklypus, tačiau Kauno miesto vyriausiasis architektas tikina, kad tai ir yra viskas, daugiau laisvos žemės nebėra. Pasak jo, šiam piliečiui viskas yra detaliai išnagrinėta ir netgi patiems mažiausiems sklypeliams, kurių dydis nesiekia 2 arų, yra parengti planai ir pasiūlyta NŽT atkurti nuosavybės teises juose. Visa kita žemė yra užimta arba sklypais, arba valstybinės reikšmės miškais. Architektas teigia, kad Rimvydas turėtų kreiptis į Valstybinę miškų tarnybą, jei mato, kad kažkurioje vietoje nėra miško, o ta vieta pažymėta mišku. Buvo keletas atvejų, kai miškininkai pripažino, kad jie per didelę teritoriją pažymėjo mišku ir jie pasitraukė. Jeigu jie pataiso savo dokumentus, tai tokiu atveju atsiranda ir laisvos žemės.
Kauno savivaldybė paskelbė, kad žemės sklypų, skirtų nuosavybės teisėms atkurti, projektavimo procesas Kauno savivaldybėje yra baigtas. Tai reiškia, kad daugiau nėra laisvos žemės, kuri būtų neužstatyta ir natūra grąžintina, nepriskirta valstybės išperkamai žemei. Miesto vyriausiasis architektas paaiškina, kad jei bus kažkokių konfliktinių situacijų, jos turėtų būti sprendžiamos teismo keliu. Jei atsiranda dar laisvos žemės kažkokiam pretendentui, tokiu atveju reikėtų tą dalyką aiškintis teismo keliu.
Rimvydas galėjo pasirinkti kitą kelią – perkelti senelio turėtą žemės plotą į kurią nors kitą vietą, kur būtų laisvos valstybinės žemės, kitaip tariant, atgauti žemę ekvivalentine natūra. Tačiau kaunietis paaiškino, kadangi ta žemė buvo neužstatyta, tai visuomet laukė, kada pasiūlys jų žemę. Tačiau Kauno savivaldybė tos žemės nepasiūlė, o tai lėmė, kad ir NŽT negalėjo atkurti teisių į ją.
NŽT teigia, kad R. Gurskas išreiškė valią susigrąžinti žemę natūra ir ekvivalentine natūra, ir ši valia iki 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo pakeista. Pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
NŽT pasikvietė Rimvydą, kad supažindintų su šiuo sprendimu. Kaunietis nusprendė užfiksuoti šį susitikimą ir įspėjo tarnybos darbuotojus, kad jų pokalbis bus įrašomas. Tarnybos darbuotojai Rimvydui nurodė, jog nemato „galimybės šiai dienai grąžinti žemės natūra“, dėl to parengė sprendimą atlyginti už žemę pinigais. Tiesa, pagal NŽT metodiką paskaičiuota pinigų suma buvo itin menka – kaip nurodė Rimvydas, pasiūlyta hektaro kaina buvo panaši į dabartinę aro kainą rinkoje.
Prieš siūlydama pinigus, NŽT buvo pateikusi ir dar vieną pasiūlymą – senelio turėtą žemę mainyti į miško žemę, kurioje nors kitoje Lietuvos vietoje. Rimvydas pasiskambino tarnybos atstovams ir paklausė, kaip jam įsivaizduoti, kad jis gaus mišką. Jie atsakė, kad žemės kaina bus tokia, jie taškuos sklype išaugusius medžius ir pasižiūrės, kas iš medienos išeitų, tai įeis į kainą. Tai išeina taip, kad jis savo paveldėtą žemę keičia į medieną. Kas gi norės šitokį keitimą daryti? Jie pasakojo, kad gali duoti tik 6 tūkst. eurų už hektarą.
Tokių žmonių kaip Rimvydas Palemone yra daugiau – jiems taip pat daugybę metų nepavyksta atkurti nuosavybės teisių į šią žemę. Tada prie jų durų pasirodydavo tarpininkai, tvirtinantys, kad gali padėti padaryti tai, ko nepavyko padaryti dešimtmečius. Kai kurios šeimos sutikdavo – gaudavo kompensaciją, o tada kažkada jų tėvams ar seneliams priklausiusiuose sklypuose prie Kauno marių išdygdavo naujų namų kvartalai.
Rimvydas teigia, kad taip pat sulaukė skambučių ir apsilankymų namuose. Tačiau pirmą pasiūlymą jis teigia gavęs ne iš tarpininkų, o iš Kauno savivaldybės atstovo. Pasak jo, vienas iš klerkų pasakė, kad jei nesidalins, tai prie Kauno marių galės pasistatyti suoliuką, atsisėsti ir žiūrėti į Kauno marias, bet sklypo ko gero negaus. Šiai dienai tas žmogus yra gana aukštose pareigose, o Rimvydas sklypo neturi.
Kauno miesto vyriausiasis architektas tikina, kad žemės nuosavybės teisių atkūrimo procedūros vyko absoliučiai skaidriai. Jis teigia, kad asmeniškai šio piliečio niekada nematė ir nebeprsimena, nes tai eilinis, vienas iš tūkstančio žmonių, kurie turėjo nuosavybę Kauno mieste. Tai daro seniūnijų planavimo architektai, kurie nagrinėja tuos prašymus. Jis teigia, kad asmeniškai nė karto nebuvo konflikto ar nepasitenkinimo, nes paprastai, kai būna kokia nors labai konfliktinė situacija, jis, kaip skyriaus vedėjas, pradeda žinoti apie tą dalyką. Šiuo atveju tai buvo eilinis darbas, kaip ir visų kitų. Tai, ką jie darė, darė absoliučiai skaidriai, viskas buvo matoma, todėl jis nemato jokių problemų.
Tačiau Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) įžvelgė problemų. Analizuodama žemės grąžinimo klausimus, tarnyba atliko korupcijos rizikų savivaldybėje vertinimą ir ieškojo galimų neskaidraus administravimo apraiškų. Ir jų rado ne vieną. STT korupcijos rizikos skyriaus viršininkas Domantas Lukauskas teigia, kad sprendimus dėl laisvos neužimtos žemės atkūrimui priimdavo vieno skyriaus vadovas, iš principo vienas skyrius. Su kitais skyriais šis klausimas savivaldybėje nebūdavo derinamas. Jeigu aukščiausias pareigūnas savivaldybėje dalyvauja komisijoje, kurioje priiminėja tam tikrus sprendimus ir tai nebūtų kažkaip reglamentuota, tai šiuo atveju žemiau subordinacijoje esančiam asmeniui pasakyti „ne“ ko gero būtų sunkoka.
2019 m. žemės grąžinimo klausimus išsamiai analizavo ir LRT tyrimų skyriaus žurnalistai. Tada jų surinkti duomenys atskleidė, kad galimybė atgauti Kaune žemę, net ir tą, kuri yra ant vaizdingų šlaitų ar ant vandenviečių, atsirasdavo tada, kai ja susidomėdavo NT vystytojai. Tuomet jiems atstovaujantys tarpininkai prisistatydavo pas žmones, kurie daugybę metų nesugebėdavo atkurti teisių į tą žemę, perpirkdavo jas, o tada žemė buvo grąžinama. Ir tie sklypai pereidavo į Kauno mero Visvaldo Matijošaičio sūnaus rankas. Apie šią schemą žino ir STT. STT atstovas nurodė, kad jie identifikavo 5 asmenų grupes, susijusias su sklypais. Jos įgydavo sklypus po to, kai žmonėms buvo atkuriamos nuosavybės teisės. Jų analitikai iš viso identifikavo 185 sklypus, kurie buvo įgyti laikotarpiu nuo 2016 iki 2022 m.
Rimvydas žadėjo, kad jei susidomės teisėsauga, jis pasakys ir pavardes, nes jam buvo gaunami skambučiai ir atvažiuojama į namus, o kalbama gana grubiai. D. Lukauskas pabrėžė, kad veikia žmonės, kurie išmano šį procesą. Tarpininkai žino, kas turi atkūrimo teises ir kas priima sprendimus. Tokiu atveju veikti yra daug paprasčiau, kai gali nueiti pas žmogų žinodamas, kad jam gali būti daug sunkiau. Paprastas žmogus susimasto, ar jam geriau tokia problema, už kurią jis nežinia ką gaus, ar tarpininkas sumokės tikrai daugiau. Iš paprasto žmogaus pusės yra paskata priimti tokius pasiūlymus. Tarpininkai gali veikti ir jeigu iš savivaldybės pusės irgi yra priimami tendencingi sprendimai, tai yra negerai.
Rimvydui pavyko įrašyti pokalbį su tarpininku, kuris buvo įvardijamas LRT tyrimų skyriaus ir STT informacijoje. Robertu prisistatęs asmuo žinomas ir portalui „Kas vyksta Kaune“. Vasarį portalas „Kas vyksta Kaune“ paskelbė daugiausiai NT sukaupusių asmenų TOP 20-uką. Rimvydo minėtas asmuo pateko į daugiausiai NT pagal vidutinę rinkos vertę Kauno apskrityje sukaupusių asmenų TOP 20. Ir jis toks – ne vienintelis Lietuvoje.
Istorijos autorius, su kuriuo portalo „Kas vyksta Kaune“ žurnalistai kalbėjo po pasirodžiusios televizijos laidos, neabejoja, kad informacija apie paveldėjimo teisių turėtojus nutekinama iš savivaldybės ar NŽT. Ir nors Lietuvoje galioja itin griežtas bendrojo duomenų apsaugos reglamentas, paveldėtojus nesunkiai randa, jų kontaktus gauna vadinamieji teisių į paveldėjimą pirkėjai, vyksta į jų namus ir skambina. Tokie duomenys nėra skelbiami viešai, jais disponuoja tik NŽT ir savivaldybės darbuotojai, kuruojantys sklypų formavimo ar žemės grąžinimo procesus.
Pasak STT, daugiau nei prieš du dešimtmečius Vyriausybės nustatyta šios žemės vertės apskaičiavimo metodika užprogramavo korupcines rizikas visose šalies savivaldybėse. Kai už sklypą mieste pasiūlo keliasdešimt eurų, o rinkos vertė yra šimtais ar tūkstančių kartų didesnė, tai tam tikrą informaciją apie žemės atkūrimą turintys asmenys, kurie turi priėjimą prie sprendimus priimančių žmonių, jiems daug lengviau vaikščioti ir daryti veiksmus. STT atstovas teigia, kad jų turimi duomenys rodo, kad tai, ko niekam nepavykdavo padaryti žemės grąžinimo laukiantiems žmonėms, tarpininkams pavykdavo iš pirmo karto.
Vienu atveju savivaldybė teikia atsakymą, kad tokios laisvos žemės atkūrimui nėra, o galiausiai sprendimas po kažkiek laiko pasikeičia ir sklypai atsiduria su savivaldybe susijusių asmenų rankose. Galutinis sklypo turėtojas yra tas, kuris yra kažkaip susijęs su savivaldybe, darbiniais ar giminystės ryšiais. Kauno savivaldybė teigia, jog laisvos žemės atsirasdavo dėl objektyvių priežasčių, o ne todėl, kad jos prašyti ateidavo Kauno mero sūnaus interesams atstovaujantys tarpininkai. Miesto vyriausiasis architektas N. Valatkevičius teigia, kad pavyzdžiui, mieste yra požeminiai magistraliniai inžineriniai tinklai. Miestas paima ir iškelia tuos tinklus – vėlgi atsiranda laisvos žemės.
STT teigia, jog tokiais atvejais ikiteisminiai tyrimai nepradedami, nes tokios situacijos, kaip jie patys sako, yra „ribinės“. Todėl neva pirmiausiai taikomos kitos, nebaudžiamosios priemonės – korupcijos prevencija, viešojo intereso gynimo tyrimai ir panašiai. Bet vargu, ar visa tai padeda nukentėjusiems žmonėms.
Rimvydas tvirtina, kad žino vienus ir kitus kaimynus, kurie nukentėjo. Jie pasirašė generalinius sutikimus, kaip kad jam siūlė, bet po to negavo nieko ir buvo apgauti. Jie pasinaudojo žeme, išdalino sklypus, pardavė juos ir tas paveldėtojas liko „ant ledo“. Savo ruožtu STT nurodo, jog įtariant neteisėtus pareigūnų veiksmus, juos būtina skųsti. STT atstovas pabrėžia, kad kiekvieno pareigūno sprendimas ar veiksmai gali būti skundžiami. Jeigu asmuo galvoja, kad galimai buvo padarytos korupcinio pobūdžio veikos, be abejo, gali kreiptis į juos su pareiškimu, nurodant aplinkybes.
Rimvydas sako neketinantis pasiduoti – jau pradėjo konsultuotis su teisininkais ir ketina kreiptis į teismą, kur sieks išsiaiškinti, kodėl jo prašymai grąžinti senelio žemę buvo ignoruojami ir vilkinami daugiau nei tris dešimtmečius.
