Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnė Giedrė Šiaulienė, turinti 23 metų tarnybos stažą, atvirauja, kad sūnaus pasirinkta profesija ją nustebino, tačiau džiaugsmas ir pasididžiavimas buvo stipresni už bet kokius nuogąstavimus. Įkvėptas mamos pavyzdžio, Deividas Šiaulys prieš dvejus metus nusprendė tapti policijos pareigūnu ir, kaip pats teigia, savo sprendimu visiškai nesigaili. Šiuo metu abu šeimos nariai dirba tame pačiame komisariate, Kelių policijos skyriuje, tame pačiame poskyryje. Vis dėlto, bendru sutarimu jie nepatruliuoja viename ekipaže.
G. Šiaulienė prisimena, kad jos pačios profesijos pasirinkimas kažkada nustebino artimuosius: „Mano šeimoje nebuvo nė vieno policijos pareigūno, bet aš visada jaučiau norą padėti žmonėms, kai juos ištinka bėda ar nelaimė“. Paklausta, ar tikėjosi, kad sūnus paseks jos pėdomis, moteris šypsosi. „Tikrai susimąsčiau, kelias dienas svarsčiau ir galvojau apie tai. Tačiau kartu su vyru mes palaikėme šį sūnaus sprendimą ir nuoširdžiai džiaugiamės bei didžiuojamės juo“, – teigia pareigūnė.
Pasirodo, Deividas jau nuo mažens žavėjosi mamos darbu. „Nuo pat vaikystės mane domino policijos veikla. Prisimenu, kaip vaikystėje tekdavo laukti mamos darbe, kol galėsime važiuoti namo. Žavėjo tai, kad šiame darbe nėra monotonijos. Nusprendžiau išbandyti pats ir savo pasirinkimu nesigailiu“, – pasakoja jaunas vyras, jau beveik dvejus metus dirbantis policijos pareigūnu. Mama priduria, kad tokia jau policijos pareigūnų vaikų dalia – dažniausiai jie iš darželio paimami paskutiniai, kartais tenka atsiprašyti auklėtojų už tai, kad vaikas turėjo ilgiau pabūti dėl skubaus iškvietimo.
G. Šiaulienė teigia, kad pareigūno darbas yra kupinas atsakomybės ir nežinios. „Tai emociškai ir fiziškai labai sunkus darbas. Atsisveikini su šeima, išeini į darbą ir net nepagalvoji, kad gali nebegrįžti. Štai, visai neseniai gavome pranešimą apie galimai neblaivų vairuotoją. Atvykome su įjungtais švyturėliais, per garsiakalbį ne kartą liepėme sustoti, bet galiausiai neblaivus vairuotojas pradėjo važiuoti tiesiai į mūsų tarnybinį automobilį.
Jei nebūtume pasitraukę, greičiausiai šio pokalbio jau nebebūtų. Laimei, jis nekliudė pėsčiųjų. Sustabdžius vairuotoją, įtarimai pasitvirtino – jam nustatytas sunkus girtumo laipsnis, daugiau nei 3 promilės. Greičiai buvo nemaži, priminė filmą „Kobra 11“, – apie profesijos „romantiką“ pasakoja pareigūnė, pridurdama, kad per daugiau nei dvidešimt metų matė daug: į ją skriejo peiliai, kirviai, teko tramdyti neadekvačius asmenis, patirti sužalojimų, tačiau svarbiausia, kad šie įvykiai nepaliko sunkių pasekmių, tik prisiminimus.
Abu pareigūnai sutaria, kad namuose neišvengiamai kalbama apie darbą, tačiau pabrėžia, kad taip jie vienas iš kito mokosi. „Nėra nė dienos, kad nesusiskambintume. Dalinamės darbo situacijomis, diskutuojame, analizuojame, patariame vienas kitam. Dirbame tame pačiame poskyryje, bet skirtingose grupėse ir skirtinguose ekipažuose. Be darbo turime ir bendrų veiklų – žaidžiame krepšinį, tinklinį, kartu su jaunesne seserimi važinėjame dviračiais“, – pasakoja Deividas.
Akivaizdu, kad mamos ir sūnaus ryšys yra labai stiprus. „Aš visada auklėjau savo vaikus ir auklėju taip, kad jie užaugtų gerais žmonėmis ir elgtųsi su kitais taip, kaip norėtų, kad su jais būtų elgiamasi. Nuolat kartoju, kad reikia ištiesti pagalbos ranką žmogui. Mamos dieną, jei nedirbu, visada praleidžiame turiningai – išeiname į miestą, aplankome kokį nors objektą, papietaujame. Anksčiau vyras nupirkdavo gėlių ir duodavo vaikams įteikti, o dabar būna, kad ir be progos sūnus atveža gėlių“, – pasakoja G. Šiaulienė. „Aš džiaugiuosi ir branginu, kad turiu tokią mamą“, – priduria D. Šaulys.
