Slaptumas saugo nusikaltėlius? Kodėl viešumas svarbesnis už įtariamųjų interesus
Ar įmanoma išgydyti ligą ją tiesiog užmaskuojant? Būtent tokia logika, deja, kartais vadovaujasi atsakingos institucijos, ypač kai kalbama apie teisėsaugos veiklą. Pastaruoju metu stebimos tendencijos kelia nerimą dėl viešumo principo pažeidimų.
Pavyzdžiui, Kauno apylinkės teisme nagrinėjant su nusikalstamu pasauliu siejamo Armino Pimpio, įtariamo žmogaus pagrobimu, suėmimo klausimą, prokuroras ir teisėjas vieningai pasisakė prieš bet kokį jo atvaizdo fiksavimą. Žurnalistams buvo uždrausta fotografuoti A. Pimpį net nuotoliniu būdu vykstančio posėdžio metu. Nors įtariamojo nenoras viešintis yra suprantamas, kyla klausimas, ar jo pageidavimai turėtų būti svarbesni už visuomenės teisę žinoti apie asmenis, įtariamus sunkiais nusikaltimais ir anksčiau jau teistus už smurtinius išpuolius?
A. Pimpis jau yra teisiamas kitoje byloje dėl organizuotos gaujos veiklos, kurios nariai, kaip teigiama, itin žiauriai elgėsi su savo aukomis: vieną jų sudegino Lazdijuose, o Širvintose apiplėšė ir žiauriai sumušė senyvo amžiaus sutuoktinius. Praėjusią savaitę jis vėl atsidūrė teisėsaugos akiratyje dėl įtariamo 40-mečio vyro pagrobimo.
Policijos duomenimis, pagrobtas vyras buvo rastas surakintas antrankiais greitkelyje Kaunas-Vilnius. Nukentėjusysis turėjo durtinę žaizdą kakle ir jam grėsė būti pervažiuotam automobilių. Ar tokie nusikaltimai, primenantys mafijos laikus, neturėtų būti viešinami, kad visuomenė žinotų, kas yra įtariamas tokiais veiksmais? Ar piliečiai neturi teisės žinoti, kas slepiasi už tokių brutalių nusikaltimų?
Teigiama, kad A. Pimpio gaujos nariai, vykdydami plėšimus, dėvėdavo kurjerių tarnybos uniformas, naudodavo kaukes, lipnias juostas, virves, pirštines, peilius ir benziną aukoms įbauginti. Toks įvaizdis padėdavo įgyti aukų pasitikėjimą.
Beje, teisme paaiškėjo, kad A. Pimpis oficialiai užsiima siuntų pristatymu visoje Lietuvoje. Kyla klausimas, kas svarbiau: įtariamojo noras likti anonimu ar visuomenės teisė žinoti, kad toks asmuo, įtariamas vadovavimu kurjerių uniformomis persirengusiai gaujai, teikia viešas paslaugas?
Nors galioja nekaltumo prezumpcija, kai įtariami itin sunkūs ir žiaurūs nusikaltimai, visuomenė turi teisę žinoti, kas ją supa. Tokius asmenis būtina viešinti, siekiant užtikrinti visuomenės saugumą.
Jei A. Pimpis ar kiti panašūs asmenys bus išteisinti, tai bus viešai paskelbta. Tačiau dabartinis teismų ir prokuratūros atstovų elgesys, slepiant įtariamųjų vardus ir pavardes bei draudžiant juos fotografuoti, prieštarauja demokratinės valstybės principams.
Panaši situacija nutiko ir su nušalinto prezidento Rolando Pakso patarėju Remigijumi Aču, kuris buvo apkaltintas pasikėsinimu įvykdyti seksualinį nusikaltimą prieš paauglį. Informacija apie tai buvo nuslėpta, motyvuojant nepilnamečio teisių apsauga. Nors suprantama, kad negalima viešinti seksualinių nusikaltimų, kurių aukos yra šeimos nariai, šiuo atveju auka nebuvo susijusi su R. Aču jokiais giminystės ryšiais. Nusikaltimo paviešinimas jokiu būdu nebūtų atskleidęs aukos asmenybės.
Užuot saugoję nepilnamečio interesus, realybėje buvo gelbėjamas į purvą įkritęs žinomas politikas. Viešumas jam smogė labiau nei teismo skirta bauda. Jei ne žurnalistų atliktas tyrimas ir viešumas, R. Ačas galbūt būtų tęsęs karjerą politikoje ar viešajame administravime.
Reikėtų suprasti, jog tai ne vienintelis atvejis, kai nuo visuomenės slepiami seksualiniai nusikaltimai prieš nepilnamečius, kuriuose dalyvauja aukštas pareigas užimantys asmenys. Tikėtina, kad tokių bylų yra daug daugiau, nei mes įsivaizduojame.
Taip pat slepiami ir pagrobėjų bei kitais sunkiais nusikaltimais įtariamų asmenų vardai, pažeidžiant visuomenės teisę žinoti, kas ją supa. Bandymai užmaskuoti problemas nieko gero neduos. Jei apie tai nebus rašoma ir rodoma, problemos neišnyks. Piktžolės labiausiai suveši ten, kur apsimetama, kad viskas yra gerai.
Kuo daugiau bus viešumo, kuo labiau bus keliamos problemos, aptariant jas ir ieškant išeičių, tuo greičiau pavyks spręsti susikaupusias bėdas. Viešumas dažnai tampa paskutine priemone pasiekti teisingumą, net ir tada, kai situacija atrodo beviltiška.