Kauno fotografijos galerijoje atidaroma paroda, atskleidžianti tremties Sibire realybę per objektyvą.
Sausio 30 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2, Kaunas) duris atvers Alvydo Lukio paroda „Ne tik šaknys. Pagal Juozo Lukio (1927–2001) Sibiro archyvo nuotraukas“. Ekspozicija veiks iki kovo 2 d.
Autorius šią parodą apibūdina kaip savo tėvo, Juozo Lukio, fotografinio palikimo interpretaciją. Nuotraukos buvo darytos tremtyje, Irkutsko srities Alzamajuje, bei kelerius metus po sugrįžimo į Lietuvą. Fotomenininkas atrinko, nuskenavo, techniškai apdorojo ir atspausdino įvairaus formato negatyvus, paliktus jo tėvo.
A. Lukys dalijasi prisiminimais: „1948 m. gegužę Jonas ir Agota Lukiai su sūnumi Juozu, kartu su Kazimieru ir Stanislava Petrauskais bei jų vaikais Aldona ir Algimantu, buvo ištremti iš savo ūkių Joniškio ir Šiaulių apskrityse. Visi jie atsidūrė tame pačiame barake. Dirbdami sunkų darbą, jie pamažu susikūrė savo ūkelius. Aldona ir Juozas sukūrė šeimą tremtyje. Juozo sesuo Eugenija, per stebuklą išvengusi tremties, po Stalino mirties nusiuntė broliui fotoaparatą. Mane labiausiai sužavėjo tėvo nuotraukose užfiksuotas žmogiškas orumas ir grožio troškimas, nepaisant pusbadžio, netekčių, pažeminimo, fizinio ir psichologinio smurto. Tėvai grįžo į Lietuvą 1958 m. rugsėjį, o aš gimiau lapkričio pradžioje.
Tėvo šeimos albumai man buvo pirmoji fotografijos mokykla. Iš jo išmokau pasigaminti ryškalus (kaip jis sakydavo, „sutaisyti vaistus“), spausdinti nuotraukas, įgijau žinių apie analoginės fotografijos proceso techninę pusę ir kokybę. Šį vaizdinį pasakojimą įkvėpė vaikystėje dažnai girdimas žodis „paveiksluoti“ ir nuotraukose įžvelgtas žemdirbiškas santykis su gamta. Augmenija ir gamtos peizažai yra pagrindinis fotografijų fonas, tarsi bandymas uždengti varganą buitį baltu audeklu.
Pats netikėtai susidomėjau augalais, jų auginimu. Augalų stebėjimo estetika tapo daugiau nei dešimtmetį trunkančiu projektu. Fotografuoju juos natūralioje aplinkoje įvairiais metų laikais, naudodamas sulankstomą kamerą, minimaliu atstumu. Šis metodas sukuria ornamentui artimą, abstraktėjančią estetiką. Spalvota vidutinio formato juosta ir neskaidri XX a. pirmos pusės optika dar labiau pabrėžia plastinės formos svarbą. Fotoaparato pasirinkimą lėmė ne tik estetiniai siekiai. Mano tėvas Sibire fotografavo panašia technika – „Moskva-5“, sovietine vokiško „Zeiss Ikon“ kopija. Jis darė ir spalvotas nuotraukas. Parodoje eksponuojamas vienas toks kadras, kuris nulėmė viso projekto sumanymą. Mano fotografijos šioje parodoje yra lyg tėvo estetinės svajonės įgyvendinimas. Manau, jis su tuo sutiktų. Nepaisant visų gyvenimo išbandymų, grožis ir estetika jam buvo savaime suprantami dalykai ir, matyt, padėjo išsaugoti optimizmą. Aš tai pastebiu vėl ir vėl, žiūrėdamas į jo nuotraukas ir negatyvus.”