Viešųjų pirkimų vertė prilygsta dešimtadaliui bendrojo šalies produkto
arba daugiau kaip trečdaliui šalies nacionalinio biudžeto. 2011 m. 80 proc.
visų šalyje vykdytų viešųjų pirkimų buvo supaprastinti pirkimai. Tai sudarė
33 proc. visų pirkimų vertės. Valstybės kontrolė atliko auditą, kurio metu
vertino, ar supaprastintų viešųjų pirkimų procesas iš tiesų sudaro sąlygas
pirkti efektyviai. „Dabartinėje viešųjų pirkimų sistemoje ypač daug dėmesio
skiriama vykdomų viešųjų pirkimų procedūroms, o tai dažniausiai lemia
nepakankamą dėmesį pačiam viešųjų pirkimų tikslui – lėšos panaudojamos ne
pačiu racionaliausiu būdu, negaunama ekonominės naudos”, – įvertinusi audito
rezultatus pažymėjo valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė.
Viešųjų pirkimų įstatymas (Įstatymas) nuo jo įsigaliojimo 1997 m. iki
2012 m. vidurio buvo keičiamas 37 kartus – vidutiniškai kas pusmetį.
Supaprastintus pirkimus reglamentuojantys Įstatymo straipsniai per 2009–2012
metus buvo keičiami 16 kartų. Įstatymas yra sudėtingas ir sunkiai
suprantamas, o nuolatiniai jo pakeitimai apsunkina supaprastintų viešųjų
pirkimų vykdymo procesą ir neleidžia nusistovėti nuosekliai viešųjų pirkimų
praktikai. Daugėja viešųjų pirkimų procedūrų, ilgėja pirkimo procesas,
atsiranda daugiau techninio darbo, o tam reikia papildomų žmogiškųjų
išteklių ir laiko sąnaudų. Be to, dėl vis sudėtingėjančių procedūrų
viešuosius pirkimus vykdantys darbuotojai priversti nuolat kelti
kvalifikaciją, perkamos ekspertų paslaugos, nes trūksta reikiamos
kompetencijos specialistų, todėl auga finansinės sąnaudos pirkimams
vykdyti.
Siekdamos išvengti pažeidimų, perkančiosios organizacijos daugiausia
dėmesio skiria pirkimo procedūroms, o ne galutiniam pirkimų tikslui.
Lietuvoje 2009–2011 m. 97 proc. pirkimo atvejų buvo pasirinktas lengviausiai
taikomas mažiausios kainos vertinimo kriterijus, nors mažiausią kainą
pasiūlę tiekėjai dažnai nevykdo savo įsipareigojimų, o teikiama paslauga
arba produktas būna nekokybiški. Todėl perkančiosios organizacijos patiria
ir materialinių nuostolių, ir papildomų laiko sąnaudų. Kitose Europos
Sąjungos šalyse gerokai dažniau – daugiau nei 60 proc. pirkimo atvejų –
pasirenkamas ekonominio naudingumo vertinimo kriterijus. Lietuvoje
ekonominio naudingumo vertinimo kriterijus taikomas tik 4 proc. pirkimų, nes
šį kriterijų sudėtinga nustatyti, trūksta praktinių šio kriterijaus taikymo
pavyzdžių.
Perkančiosios organizacijos, norėdamos keisti sutarties sąlygas, privalo
gauti Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) leidimą. Tačiau VPT ne visada įvertina
savo sprendimų pasekmes galutiniam pirkimų rezultatui. Įstatymo reikalavimų
vykdymo priežiūra neturėtų būti formali ir smulkmeniška – kai vertinamas tik
procedūrų laikymasis, bet neatsižvelgiama į pasiektą rezultatą.
Analizuodamos ir vertindamos viešųjų pirkimų procesą, visos kontrolės
sistemoje dalyvaujančios įstaigos turėtų vadovautis teisingumo ir protingumo
kriterijais. Kontrolė turėtų būti proporcingai paskirstyta taip, kad
užtikrintų racionalų lėšų panaudojimą, užkirstų kelią neteisėtiems
veiksmams.
VPT ir teismai, vertindami viešuosius pirkimus, daugiausia nustato
pagrindinių viešųjų pirkimų principų pažeidimus, tačiau nei Įstatyme, nei jį
įgyvendinančiuose teisės aktuose šių principų sąvokos nebuvo apibrėžtos.
Audito metu parengtas Įstatymo I-III skyrių komentaras, kuriame didelis
dėmesys skiriamas viešųjų pirkimų principų aiškinimui ir jų taikymui
praktikoje.
Siekiant mažinti perkančiųjų organizacijų administracinę ir finansinę
naštą, plėsti ir stiprinti mokymų ir konsultacinę veiklą, Valstybės kontrolė
pateikė rekomendacijas Ūkio ministerijai ir Viešųjų pirkimų tarnybai.
Papildoma informacija: 2-ojo audito departamento direktorė Zita
Valatkienė, tel. (8 5) 266 6760, el. p. (El. Paštas apsaugotas)
Kontaktinis asmuo:
Ksenia Alexeyeva
Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė
Valstybės kontrolė
Tel.: (8 5) 266 6795
Šį pranešimą per „BNS Spaudos centrą” paskelbė Ksenija Aleksejeva,
Valstybės kontrolė.BNS už pranešimų spaudai turinį neatsako