Tyrimas atskleidė: kas slypi už sėkmingos įmonės durų?
„Academia Dominorum“ partnerė Vilma Butrimaitė-Mikšionė atliko išsamų tyrimą apie vadovavimo gebėjimų svarbą vidinei organizacijos komunikacijai. Ji pastebi, kad šiuolaikiniai mokslininkai vieningai sutaria, jog darbuotojų įsitraukimas ir aktyvus bendravimas yra esminiai veiksniai, lemiantys organizacijos efektyvumą. Tačiau norint išjudinti darbuotojus ir paskatinti jų aktyvumą, būtinas lyderis – vadovas, kuris matytų toliau už kitus ir gebėtų sėkmingai valdyti situaciją.
Vadovavimo esmė – kas tai?
„Atliekant tyrimus arba skaitant kitų mokslininkų darbus, vis iškyla tas pats klausimas: ar mes iš tikrųjų suprantame, ką reiškia būti vadovu? Ar suvokiame, kad vadovavimas – tai ne tik titulai ir privilegijos, bet pirmiausia atsakomybė už žmones? Ar šiandien suvokiame vadovavimo fenomeno esmę? Ar neapsiribojame tik paviršutinišku vadovavimo, kaip valdžios ir kontrolės, suvokimu, pamiršdami, kad jo pagrindas – ryšys su žmonėmis?“, – retoriškai klausia lektorė.
Pasak V. Butrimaitės-Mikšionės, dažnai pamirštami esminiai dalykai: vadovavimo gebėjimai, kompetencijos, vidinė komunikacija ir grįžtamasis ryšys. „Tai ne tik terminai iš vadovėlių, bet gyvi elementai, kurie formuoja organizaciją. Tyrimo rezultatai atskleidžia nerimą keliančią tendenciją: asmeninis grįžtamasis ryšys įvertintas vos 2,8 balo iš 5. Tai rodo gilų atotrūkį tarp vadovų ir darbuotojų. Darbuotojai jaučiasi nematomi, negirdimi ir neįvertinti. Tai ne tik vadovų problema, bet ir mūsų visų“, – teigia ji.
Šiandien, kai technologijos lemia komunikacijos kanalų gausą, paradoksaliai susiduriama su tikro dialogo trūkumu. „Gyvename laikais, kai technologijos leidžia bendrauti akimirksniu, bet ar iš tikrųjų tai darome? Ar išklausome vieni kitų? Ar matome žmogų už ekrano, pareigų aprašymo, statistikos?“, – svarsto V. Butrimaitė-Mikšionė.
Situacija pasikeitė
Tyrimas atskleidė, kad bendravimas ir ryšiai yra svarbūs socialinių poreikių patenkinimo elementai. Didžiąją gyvenimo dalį žmonės praleidžia bendraudami, dalindamiesi informacija. Kalbant apie komunikaciją, V. Butrimaitė-Mikšionė išskyrė verbalinę ir neverbalinę komunikaciją. Anot D. Vogel, neverbalinė komunikacija dominuoja: verbalinė sudaro tik 7%, balso intonacija – 38%, o veido išraiškos – 55% visos komunikacijos.
„Ar ši teorija tebegalioja dabar, kai didžioji dalis bendravimo persikėlė į virtualią erdvę? D. Damean teigia, kad internetas ir socialiniai tinklai iš esmės pakeitė tarpusavio santykius, erdvės ir laiko suvokimą, požiūrį į pasaulį, intelektualinį ir dvasinį gyvenimą. L. Cortelazzo teigimu, komunikacijos technologijų valdymas ir aiški lyderio vizija padeda sukurti veiksmingą bendravimą tarp darbuotojų, o tai skatina inovacijas ir efektyvumą“, – teigia V. Butrimaitė-Mikšionė.
Vidinė komunikacija – tai procesas, vedantis organizaciją tikslų link. Sklandus informacijos judėjimas įmonėje didina darbuotojų pasitenkinimą. V. Beniušis nustatė, kad efektyviai valdoma vidinė komunikacija sukuria pasitikėjimo jausmą, saugumą, leidžia lengviau priimti pokyčius ir suprasti jų naudą, padeda susitapatinti su organizacija. Ši teorija paremia P. B. Abduraimi teiginį apie darbuotojų įsitraukimą – susitapatinimas, savęs pripažinimas įmonės dalimi yra didžiausia paskata dirbti geriausiai, nes viskas, ką darai, turi gilesnę prasmę.
„Tai, ką darbuotojai kalba už įmonės ribų, formuoja nuomonę apie organizaciją. Todėl svarbu, kad įmonės politika leistų darbuotojams pasijausti nepamainoma dalimi, prekinio ženklo ambasadoriais, kas yra unikali komunikacijos su išoriniu pasauliu priemonė“, – sako V. Butrimaitė-Mikšionė.
Vadovai turi nuolat tobulintis
Tyrimas parodė, kad vadovo gebėjimas suvokti ir tinkamai panaudoti savo įtaką bei įsipareigojimus organizacijai atspindi darbuotojų pasitenkinimą darbu, organizacinę kultūrą, motyvaciją ir įsitraukimą.
„Bet kaip tai padaryti, kai esame toli vieni nuo kitų pagal lokaciją, arba vaikštome tais pačiais koridoriais?“, – klausia lektorė.
Visais atvejais situacijose vadovauja žmonės, kurie skiriasi amžiumi, charakteriu, patirtimi, žiniomis, kompetencijomis, gebėjimu perteikti mintis, emociniu intelektu ir kitomis savybėmis.
J. Pellitteri išskiria D. Goleman mintis, kuris emocinį intelektą įvardija kaip lemiantį vadovavimo braižo faktorių.
Gerinant vadovų vadovavimo gebėjimus, gerėja ir vidinės komunikacijos procesai. Tai parodė ir V. Butrimaitės-Mikšionės tyrimo rezultatai. Esminė išvada – vadovo kompetencijos, patirtis, lyderio savybės ir pasirinkti metodai tiesiogiai veikia įmonės vidinės komunikacijos procesą.
Apibendrinus duomenis, galima teigti, kad vadovavimo gebėjimai daro tiesioginį teigiamą poveikį vidinei komunikacijai. Didėjant vadovavimo gebėjimams vienu vienetu, vidinė komunikacija didėja 0,803 (B = 0,803). Tai reiškia, kad norint pagerinti vidinę komunikaciją, pirmiausia dėmesį reikia skirti vadovavimo gebėjimams gerinti. Tai leistų organizacijai sustiprinti dvi reikšmingas sritis vienu metu.
J. Ahuyahong tvirtina, kad vadovavimo gebėjimai yra lyderio mokėjimas paveikti pavaldinius, juos motyvuojant siekti tikslų, kuriant bendradarbiavimo santykius, kurie sutelktų į komandinį darbą. Tam, kad įvaldytų šiuos gebėjimus, žmogus turi sugerti visas gyvenimiškas ir profesines patirtis, panaudojant jas asmeniniam tobulėjimui ir komandos vedimui į priekį. Bendras komandos rezultatas yra atspindys, rodiklis, kaip organizacijos lyderis sugeba tai padaryti.
„Manau, kad atsakymas slypi ne tik vadovų kompetencijų ugdyme, bet ir mūsų pačių sąmoningume, požiūrio keitime į darbuotojus. Vadovas turi matyti žmogų, išgirsti jo nuomonę, gebėti vertinti jį. Turime išmokti matyti kolegą, išgirsti jo balsą, kurti santykį, pripažinti jo vertę. Turime kurti tokią organizacinę kultūrą, kurioje kiekvienas jaustųsi svarbus ir reikšmingas, – sako V. Butrimaitė-Mikšionė. – Tik kurdami santykį, siekdami tikro ryšio su žmonėmis, galime pasiekti aukštesnių vertinimų tyrimuose.“
