Po penkių mėnesių išsiskyrimo su žmona, keliautojas Aurimas Mockus, išgelbėtas po susidūrimo su taifūnu prie Australijos krantų, patyrė jaudinantį susitikimą Sidnėjuje. Australijos karinių pajėgų išgelbėtą A. Mockų krante pasitiko ne tik žmona Sonata Mockuvienė, atskridusi į Australiją, bet ir gausi lietuvių bendruomenė.
Sonata Mockuvienė, nekantriai laukdama vyro, kurio nematė ilgus penkis mėnesius, neslėpė jaudulio. Kai pagaliau Aurimas išlipo iš australų laivo, akimirka buvo kupina emocijų – Aurimas netikėtai puolė ant kelių prieš savo žmoną.
Po išgyvenimų, kuriuos jis pats apibūdino kaip kelionę per devynis pragaro ratus, atsidūręs taifūno epicentre, lietuvis dėkojo likimui bučiuodamas žmonos rankas, ilgai ją apkabindamas ir neslėpdamas ašarų.
„Koks jausmas gali būti mylinčiam vyrui, kuris nematė savo žmonos penkis mėnesius ir dar pateko į tokią ekstremalią situaciją, išgyveno ir žino, kad yra laukiamas? Tai pats geriausias jausmas. Dėl tokių jausmų verta gyventi, verta išgyventi ir kovoti iki galo“, – jautriai kalbėjo A. Mockus.
Sonatos veidas spindėjo džiaugsmu, išduodančiu, kaip ji ilgėjosi vyro. „Jis su ta mėlyna maikute, aš jau matau, šviečia, mojuojam. Jau galvoju, sakau: šok ar lipk, kažką daryk, ateik. Ir paskui jau tas lipimas laiptais. Jau jaučiu, kad tas jaudulys, nors taip, atrodo, viskas kaip ir ramu“, – dalinosi S. Mockuvienė savo jausmais pamačius vyrą.
Aurimo sugrįžimas atkreipė ir užsienio žiniasklaidos dėmesį. Apie jo nuotykius rašė tokie portalai kaip „The Guardian“, o jautrus susitikimas su žmona buvo parodytas „7 News“ žiniose.
Tačiau šis susitikimas Sidnėjuje, kur Aurimo laukė ne tik mylima žmona, bet ir lietuvių bendruomenė, Lietuvos ambasadorius Australijoje bei australų žurnalistai, galėjo ir neįvykti. Tai Ramiajame vandenyne, talžomas milžiniškų bangų, suprato ir pats Aurimas.
„Padėkojau už viską savo šeimai, artimiausiems žmonėms, draugams. Toks kaip ir atsisveikinimas buvo padarytas telefone. Tam, kad suprastų, jog nereikėtų ašarų lieti, kad jei ir išeisiu iš šito gyvenimo, kad išeinu be baimės“, – atviravo A. Mockus.
Savo išgyvenimus lietuvis prilygino vizitui į pragarą. Jis pasakojo, kad net pradėjo galvoti bangoms vardus: klastingoji, maloningoji, o pati baisiausia – velnio bizūnas.
„Tas bizūnas velnio, tai čia buvo turbūt viena žiauriausių, kada ten pareina. Tu girdi. Tik garsas. Ir tada tu lauki, kada tau lups visa jėga: bum bum bum ir rideniesi“, – prisiminė keliautojas.
Aurimas pasakojo, kad atsidūręs 4 balų stiprumo taifūno epicentre, laukdamas atplaukiant karinio australų laivo, jautėsi lyg katinas centrifūgoje.
„Aš nežinau, kas ten įvyko, ar aš ten atsijungęs buvau nuo bangos smūgio kažkokio, ar ką. Bet pabundu, pamenu, nes 3 paros buvo visiškai be miego, ir žiūriu – racija pas mane rankose. Aš užvirtęs ant visos panelės“, – dalinosi išgyvenimais keliautojas.
Nors didesnių sužalojimų Aurimas išvengė, jis teigė ilgai prisiminsiantis, kaip kelias dienas mirko sūriame vandenyje.
„Kiekviena žaizda, kiekvienas nubrozdinimas antrą parą jau jutau, kad prie kūno marškinėliai atrodo kaip priaugę, viskas šlapia absoliučiai“, – pasakojo A. Mockus.
Aurimo laivas „Kuršis“ liko plūduriuoti Ramiajame vandenyne, tačiau keliautojas vis dar viliasi, kad su rėmėjų pagalba pavyks jį išgelbėti. Nepaisant patirtų nuostolių, Aurimas iš „Kuršio“ spėjo pasiimti tai, kas jam brangiausia: onkologinėmis ligomis sergančių vaikų apyrankes, žinutes butelyje, Krašto apsaugos savanorių pajėgų beretę.
„Ir tą pačią vėliavą, kaip bebūtų, aš ją pačią pirmą pasiėmiau. Mūsų trispalvė. Aš tikrai, galvojau, jos nepaliksiu“, – pabrėžė keliautojas.
Nors Aurimui nepavyko įgyvendinti savo tikslo – tapti pirmuoju žmogumi pasaulyje, irkline valtimi įveikusiu maršrutą nuo San Diego iki Brisbano, jis tiki, kad jo nesėkmės istorija iš tiesų yra sėkmės istorija. Vyras jau kuria ateities planus, o šiuo metu džiaugiasi buvimu su žmona ir laukia cepelinų, kuriuos pažadėjo išvirti lietuvių bendruomenės nariai.
