Kaunietė Genovaitė Navickienė, perkopusi 60 metų ribą, įkvepia daugybę žmonių savo kūrybiškumu ir energija. Ji ne tik veda rankdarbių užsiėmimus moterims, padedančius atsipalaiduoti ir pamiršti kasdienius rūpesčius – politiką, ligas, problemas, bet ir nuolat ieško naujų iššūkių kūryboje. Jos rankose gimsta veltos lėlės, originalios dekoracijos, o svarbiausia – ji siekia įkvėpti kitus atrasti kūrybos džiaugsmą kaip atokvėpio ir įkvėpimo šaltinį. Visai neseniai ji pristatė vieną įspūdingiausių savo darbų – namelį, pagamintą iš paprasto plastikinio degalų kanistro.
Idėja sukurti tokį namelį Genovaitę aplankė netikėtai, pamačius vyro nenaudojamą 25 litrų talpos degalų kanistrą. Ji pajuto, kad nori jį prikelti antram gyvenimui. Nors, kaip pati sako, pradėjo projektą be aiškaus plano, dabar ji žino, ką darytų kitaip, jei imtųsi tokio darbo iš naujo.
Genovaitė prisirinko akmenukų pakelėje ir bandė juos tvirtinti cementu ant kanistro viršaus. Tačiau dėl plastiko slidumo ir aukščio akmenukai netvirtai laikėsi ir slydo žemyn. Su šypsena ji prisimena, kaip kreipėsi patarimo į vyrą, klausdama, ar reikia daugiau akmenėlių. Vyras atsakė: „Dėk, dėk…“. Tačiau netrukus Genovaitė suprato, kad šis patarimas nepadeda, ir akmenukai vis tiek krenta. Ji nusprendė atidėti kanistrą ir apgalvoti, kaip išspręsti šią problemą.
„Išgręžiau skylutes plastikiniame kanistre, kuris buvo išsipūtęs, bet turėjo keturkampius kontūrus, ir išgręžiau daugiau skylučių vieloms. Supratusi, kad cementas per sunkus, paėmiau senus plytelių klijus ir pradėjau klijuoti jais. Vėliau išsipjoviau langus, nors tada nesusimąsčiau, kad reikėjo pasidaryti rėmus ir langus su pertvaromis – dabar tikrai daryčiau kitaip“, – kūrybinį procesą apibūdina moteris.
Genovaitė vėrė vielutes, bandydama jas pritaikyti taip, kad galėtų tvirtinti klijus langams ir pertvarėlėms. Ji ėmėsi lipdyti namelį, kantriai laukdama, kol viskas išdžius. Moteris pataria šį darbą atlikti vasarą, nes klijai džiūsta gana lėtai.
„Kai klijai šiek tiek padžiūsta, galima pradėti formuoti reljefus. Susibraižiau akmenukų kontūrus, juos pažymėjau ant klijų, formavau plytas, o kai dar truputį padžiūvo, kontūrus pastorinau ir labiau išryškinau. Visą namelį taip susilipdžiau. Vėliau reikėjo apdirbti vielutes langams – nebuvo lengva, bet su kantrybe darai ir viskas pavyksta“, – dalinasi patirtimi kūrėja.
Genovaitė sako, kad iš pradžių nepagalvojo, kaip įstiklinti namelio langus, ir tai tapo tikru galvos skausmu. Galiausiai jai kilo mintis panaudoti įvairius stiklinius ar plastikinius dangtelius nuo dėžučių ir kiekvieną langą klijuoti atskirai. Vietoje stiklo, kuris pasirodė per sunkus, ji pasirinko permatomą plastiką.
„Galvodama, iš ko padaryti namelio stogą, prisiminiau, kad terasoms dažnai naudojama permatoma plastmasė. Susiradau keletą plastmasės gabalėlių, pritvirtinau juos prie metalinių rėmų ir tvirtinau ant namelio. Kadangi namelis stovės lauke, reikėjo sukurti tvirtas čerpes. Pradžioje bandžiau naudoti pailgus vatos diskelius, tačiau jų pasirodė per mažai.“
Tada ji rado senus treningus ir iš jų iškirpo diskelius, kuriuos mirkė skystuose plytelių klijuose ir klijavo ant stogo. Kad jie būtų atsparūs drėgmei, panaudojo specialų laką, skirtą laivų korpusams – nulakavo juo tiek namelį, tiek stogą. Po to viską nudažė ir vėl užtepė laku“, – toliau apie kūrybinį procesą pasakojo ji.
Galiausiai Genovaitė sukūrė ir duris savo nameliui. Ji pasakojo, kad pirmąsias dureles gamino iš ledų pagaliukų – juos klijavo ant pagrindo, naudojo medžio klijus ir paliko išdžiūti per žiemą. Tačiau per šalčius pagaliukai atšokinėjo, tad ji nusprendė pagaminti tvirtesnes duris iš fanieros, kurios dabar ir liko. Vis dėlto, moteris dar turi idėją pridėti senovinę spyną su skląstimi, kad suteiktų nameliui ypatingą vaizdą.
Paklausta, kiek pinigų išleido savo projektui, Genovaitė tiksliai sumos įvardyti negali. Didžiąją dalį medžiagų ji turėjo namuose, o papildomai įsigijo tik keletą smulkmenų, tokių kaip diskeliai ir dažai. Langams panaudojo plastikines dėžutes, o stogui – plytelių klijų likučius. Taigi, didelių išlaidų ji nepatyrė.
Sunkiausia Genovaitę buvo langų gamyba, nes reikėjo ne tik sukurti rėmus, bet ir juos tinkamai įstiklinti. Ji pasakoja, kad dažnai turėjo perdaryti savo darbą – jei langas nepavykdavo, ji tiesiog jį išimdavo ir pradėdavo iš naujo. Visgi daugiausia idėjų jai kildavo naktį, o kitą dieną ji jas įgyvendindavo. Tačiau procesas vis tiek buvo nelengvas, nes reikėjo pasiekti, kad viskas atrodytų tvarkingai ir patvariai.
„Viską dariau viena, tik vyras padėjo pernešti namelį, nes apačioje dėjosi cementas, tie skaldyti akmenėliai, todėl buvo gan sunku nunešti“, – priduria ji.
Visas namelio statybos procesas Genovaitei užtruko dvi vasaras – pirmą vasarą ji susilipdė pagrindinę konstrukciją ir įstatė duris, o kitą vasarą užbaigė langus.
„Vienais metais viską susilipdžiau, įdėjau duris, o kitą vasarą pabaigiau langus sudėti. Dvi vasaros. Jei darytum nuolatos, kai išdžiūva, greitai pasidarytų, bet taip nebūna“, – sako moteris.
Tačiau Genovaitė nestokoja planų ateičiai – ji nori šalia namelio pastatyti tiltelį, kuris vestų per tvenkinuką, o vėliau imtis ir kitų namelių kūrimo, nes jau yra įgijusi patirties.
