Kaunietis Oktavijus, būdamas vos šešiolikos, išgyveno tai, kas patikrinti galėtų net ir stipriausią žmogų. Prieš trejus metus jam buvo diagnozuota ūminė mieloblastinė leukemija, diagnozė, kuri ne tik apvertė jo paties gyvenimą aukštyn kojomis, bet ir sukrėtė visą jo šeimą. Tačiau net ir sunkiausiomis akimirkomis, Oktavijus sugebėjo rasti stiprybės kovoti ir įkvėpti kitus. Ir štai, netikėtai, jo gyvenime atsirado anoniminis laiškas, kuris sugraudino iki ašarų.
Alina Šiaulevičiūtė, Oktavijaus mama ir labdaros fondo „Tuk tuk širdele“ vadovė bei įkūrėja, prisimena tą laikotarpį kaip nuolatinę kovą su baime ir nežinomybe. Gydymas atrodė nesibaigiantis, tačiau Oktavijus parodė neįtikėtiną atsparumą. Jis ne tik kovojo su liga, bet ir tapo vilties simboliu kitiems, susidūrusiems su panašiais iššūkiais.
Nors Oktavijus netrukus švęs savo septynioliktąjį gimtadienį, jo ligos istorija prasidėjo dar 2022 metais, kai jam buvo tik trylika. Alina pastebėjo, kad sūnus tapo vangesnis, tačiau jokių aiškių ligos požymių nebuvo. „Atsirasdavo mėlynės, bet jis lankė imtynes, todėl manėme, kad tai susiję su treniruotėmis“, – pasakoja Alina.
Lemtingą rudenį, spalio 8 dieną, per vyro gimtadienį, susirgo Oktavijaus jaunesnis brolis. Oktavijus taip pat jautėsi blogai, todėl mama nusprendė nuvežti abu pas gydytoją. „Sakau Oktavijui, kelkis, važiuojam pas gydytoją, o jis nenorėjo, tingėjo. Bet kažkas man pasakė, kad reikia jį vežti kartu. Pasakiau griežtai, kad nesivažinėsiu kelis kartus“, – prisimena Alina.
Nuvažiavus į gydymo įstaigą, buvo atlikti kraujo tyrimai. Alina grįžo į darbą, bet netrukus jai paskambino šeimos gydytoja. „Gydytoja pasakė, kad yra problemų su vyresniuoju sūnumi ir liepė skubiai vykti į Kauno klinikų priimamąjį. Kraujo tyrimai buvo labai blogi“, – pasakoja moteris. Tą dieną šeima net nesuvokė situacijos rimtumo.
Kauno klinikose Oktavijui vėl buvo paimtas kraujo tyrimas. Gydytoja paklausė, ar šeimoje kas nors serga sunkiomis ligomis. „Mes nieko neįtarėme. Paguldė jį į vaikų skyrių, kuris anksčiau buvo onkologinis“, – sako Alina. Jai teko vykti namo, nes ten laukė jaunesnis sūnus. Grįžusi ji skambino budintiems gydytojams, bet jokios informacijos nesulaukė.
„Jie tik pasakė, kad reikia laukti. Penktadienis, savaitgalis, ligoninėje daug rezidentų, o budintys gydytojai nieko konkretaus nesakė. Tada aš atsidariau e.sveikatą ir pamačiau įrašą – įtariama leukemija. Mane apėmė panika“, – prisimena Alina. Iš streso ji ėmė skambinti ir reikalauti paaiškinimų, tačiau atsakymo negavo.
Pirmadienį gydytojai patvirtino, kad Oktavijui yra mieloblastinė leukemija. Tada, pasak Alinos, prasidėjo jų sunkusis kelias. Vaikas buvo pervežtas į ligoninę Vilniuje, o po kaulų čiulpų tyrimo diagnozė buvo patvirtinta. „Tą pačią dieną mums prasidėjo chemoterapija. Viskas griuvo“, – sako moteris su skausmu balse.
Po trijų savaičių paaiškėjo, kad Oktavijus turi genetinę mutaciją. Gydytojai nusprendė, kad liga neišvengiamai sugrįš, jei nebus atlikta kaulų čiulpų transplantacija. „Tai buvo dar vienas smūgis. Prasidėjo chemoterapija, komplikacijos, skausmai. Atrodo, kaip mes tai iškentėjome“, – pasakoja Alina.
Laimei, buvo rastas tinkamas kaulų čiulpų donoras, ir transplantacija įvyko sėkmingai. Po dviejų ar trijų savaičių donoras parašė anoniminį laišką, kuris labai sujaudino Oktavijų ir jo šeimą. „Kraujo broli, kaip tu laikaisi? Galvoju apie tave kiekvieną dieną“, – buvo parašyta laiške.
Su donoru užsimezgė ryšys. Iš pradžių jie bendravo anonimiškai, bet po dviejų metų tapo įmanoma susipažinti ir susitikti. „Gavome jo elektroninį paštą, apsikeitėme nuotraukomis, o dabar planuojame susitikimą gegužės 8-ąją per labdaros renginį“, – atskleidžia Alina.
Ši sunki patirtis kardinaliai pakeitė Alinos požiūrį į gyvenimą. „Mano gyvenimą liga visiškai pakeitė. Esu dėkinga už tai, kas aš šiandien esu ir ką darau“, – sako ji. Alina yra labdaros fondo vadovė, kuriame organizuoja stovyklas mamoms, netekusioms vaikų arba susidūrusioms su sunkiai sergančiais vaikais.
„Iš pradžių buvo neigimas. Nenori priimti, klausi – kodėl, kaip, už ką? Ilgai trunka, kol susidraugauji su liga ir priimi ją. Aš mamoms sakau, kad su liga reikia susidraugauti, nes kitaip nebus. Kai gauni diagnozę, žinai, kad nieko nebus taip, kaip buvo, ir turi tikėti, tikėti gydytojais“, – pataria Alina.
Pasak Alinos, didžiausia pagalba buvo pasitikėjimas gydytojais, kurie visada aiškiai paaiškindavo situaciją. „Aš labai pasitikėjau savo gydytoja. Kai buvo abejonių, ji visada greitai mane nuramindavo. Ir transplantacijos skyriuje sutikau nepaprastai daug nuostabių žmonių“, – sako ji.
Alina pataria kitiems tikėti. „Svarbiausia – tikėti gydytojais ir priimti, kad gyvenimas keičiasi, tačiau tikėjimas ir viltis yra pagrindas, padedantis eiti pirmyn.“
