Artėjant pensijai, daugelis žmonių susimąsto, kaip produktyviai panaudoti savo sukauptą patirtį ir toliau jaustis reikalingais visuomenei. Šis klausimas nuolat skamba „Senjorų pasaulio“ įkūrėjos Vidos Greičiuvienės aplinkoje, ir būtent jis paskatino gražios iniciatyvos – senjorų įtraukimo į savanorišką veiklą – atsiradimą. „Tai suteikė tiek daug spalvų jų gyvenimams ir padovanojo daugybę nuostabių istorijų“, – džiaugiasi ji.
Idėja gimė netikėtai
Nors savanorystė dažnai asocijuojasi su jaunais žmonėmis, ieškančiais savęs, šiandieninė realybė rodo kiek kitokias tendencijas – vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių atranda savanorystę. V. Greičiuvienės teigimu, savanoriška veikla senjorams suteikia ne tik galimybę padėti kitiems, bet ir prasmės jausmą, padeda įveikti vienišumą.
„Kiekvienam žmogui svarbu jaustis reikalingam. Išėjus į pensiją, neretai kasdienybėje atsiranda tuštuma – kyla klausimas, ką dabar veikti, kaip prasmingai išnaudoti savo laiką ir patirtį. Savanorystė tampa puikia galimybe praturtinti gyvenimą naujomis spalvomis. Ji leidžia ne tik padėti kitiems, bet ir suteikia prasmės, nes jaučiamės reikalingi, galintys dalytis savo žiniomis ir prisidėti prie bendruomenės gerovės“, – pabrėžia Vida Greičiuvienė.
Kaip pasakoja V. Greičiuvienė, pirmieji žingsniai link senjorų savanorystės skatinimo buvo žengti prieš keletą metų. „Senjorų pasaulio“ komanda jau seniai į savo veiklas įtraukdavo savanorius senjorus, kurie padėjo organizuoti renginius, rūpinosi komunikacija, rinkodara ir kitais svarbiais klausimais.
„Vienu metu pastebėjome, kad norinčių savanoriauti yra daugiau, nei turime veiklos. Moterys ateidavo pas mane ir klausdavo: „Vida, ką galime daryti? Kur galime prisidėti?“, o aš turėdavau pasukti galvą, ką joms pasiūlyti“, – prisimena ji.
V. Greičiuvienė suprato, kad negali visų norinčių priimti į savo organizaciją, todėl su komanda pradėjo ieškoti kitų organizacijų, kuriose senjorai galėtų savanoriauti. Galimybės atsivėrė viena po kitos – kai kurie senjorai pradėjo savanoriauti „Sidabrinėje linijoje“, kiti teikia pagalbą globos įstaigoje „Senevita“, dar kiti – dramos teatre.
„Šiuo metu deramės su ansambliu „Lietuva“, kuris kviečia senjorus prisijungti prie vaikams skirto spektaklio „Pelėda Drulija“. Senjorai pasitiks vaikus ir palydės juos į salę. Tai ne tik pagalba, bet ir bendravimas tarp kartų, kuris yra labai svarbus. Daug senjorų turi anūkus, gyvenančius užsienyje, todėl jiems trūksta bendravimo su mažaisiais“, – sako „Senjorų pasaulio“ įkūrėja.
Pašnekovė priduria, kad senjorų savanorystė neapsiriboja vien organizacijomis – kai kurie vyresnio amžiaus žmonės padeda net savo kaimynams. „Turime močiutę, gyvenančią Vilniaus senamiestyje, kuri dažnai vedžioja kaimynų šuniukus. Ji nemano, kad tai savanorystė, tiesiog sako: „Aš jiems padedu, man tai teikia džiaugsmą“. Tai rodo, kad vyresnio amžiaus žmonės, nors ir prisideda prie bendruomenės, dažnai nelaiko savo pagalbos savanoryste“, – teigia pašnekovė.
Nors senjorų įsitraukimas į savanorišką veiklą Lietuvoje auga, jis vis dar nėra toks didelis, kaip kai kuriose užsienio šalyse. V. Greičiuvienės nuomone, taip gali būti dėl to, kad nemaža dalis senjorų nežino apie tokią galimybę arba neturi aiškios informacijos, kaip tai padaryti.
„Žinome, kad daug žmonių nori savanoriauti, bet ne visi žino, nuo ko pradėti. Mūsų tikslas – suteikti jiems pagalbą ir rasti vietą, kur jie jaustų pilnatvę, galėtų būti naudingi savo gyvenimiška patirtimi. Pensinis amžius – puikus metas užsiimti prasminga veikla“, – sako Vida ir priduria, kad tai patvirtina sėkmingi pavyzdžiai.
„Turime pavyzdžių, kai žmonės dėl savanorystės išeina į išankstinę pensiją. Viena senjorė, po ilgų darbo metų banke, išėjusi į pensiją, pasakojo, kad sulaukė kolegės klausimo: „Ką dabar veiksi?“. Ji atsakė: „Eisiu savanoriauti“. Ji seniai svajojo apie savanorystę. Dabar ji yra mūsų komandos narė, savanoriauja, padeda su apskaita, atsako į skambučius ir aktyviai dalyvauja įvairiose veiklose. Tokios istorijos labai įkvepia“, – šypsosi V. Greičiuvienė.
Norintys prisidėti prie visuomeninio gyvenimo senjorai ieško ne tik prasmingos, bet ir asmeninius interesus atspindinčios veiklos. V. Greičiuvienė pastebi, kad dėl to jiems kartais sunku rasti savanorius priimančią organizaciją, kuri atitiktų senjoro patirtį.
„Susidomėjimas savanoryste yra didelis, tačiau savanorystė savanorystei nelygu. Viename susitikime Klaipėdoje pasakojau moterims, kaip Vilniuje senjorai savanoriauja senelių globos namuose. Jų akys nušvito, nemaža dalis norėjo prisidėti, bet viena moteris pasakė: „Aš dešimt metų slaugiau savo mamą, nenoriu to daugiau daryti.“
Girdėdama tokias istorijas, V. Greičiuvienė pradėjo ieškoti skirtingų organizacijų, kuriose senjorai galėtų savanoriauti. „Matome, kokie skirtingi mūsų senjorų interesai – vieni nori darbuotis teatre, kiti padėti vaikams, rūpintis gyvūnais ar tiesiog bendrauti su žmonėmis. Svarbiausia – leisti jiems pasirinkti, kaip ir kur prisidėti. Dėl to užsibrėžėme tikslą – surinkti dešimt organizacijų, į kurias galėtume pakviesti savanoriauti senjorus Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje. Kviečiame visus prisidėti“, – ragina „Senjorų pasaulio“ įkūrėja.
V. Greičiuvienė ragina savanoriauti norinčius senjorus ir juos priimti galinčias organizacijas kreiptis elektroniniu paštu: [email protected]
Aktuali informacija pateikiama čia.
