Ryškiausia Lietuvos humoro žvaigždė: Raimondas Šilanskas atvirai apie gyvenimą, politiką ir juoko galią
Kaunietis Raimondas Šilanskas – neabejotinai vienas spalvingiausių ir labiausiai atpažįstamų Lietuvos humoristų, jau ne vieną dešimtmetį žavintis publiką savo originaliu, tiesmukišku ir nevaržomu humoro jausmu. Dėl šios priežasties jis pelnytai tituluojamas „anekdotų karaliumi“. Nors visai neseniai jis oficialiai išėjo į pensiją, pats tvirtina neketinantis nustoti aktyviai veikti. Jam žodis „senjoras“ tėra formalumas, o gyvenimas, jo įsitikinimu, anaiptol nesibaigia gavus pensininko pažymėjimą.
Šiame atvirame ir nuoširdžiame pokalbyje su Raimondu gvildenome jo požiūrį į humorą, senatvę, politinį gyvenimą ir lietuviškosios kasdienybės subtilybes.
– Ar neprieštarautumėte, jei Jus pristatyčiau kaip linksmiausią Lietuvos senjorą?
– Na, nežinau… Jei jau taip pavadinsite, tebūnie. (Juokiasi.) Nors, manau, Lietuvoje yra ir kur kas linksmesnių. Pavyzdžiui, mūsų Seime.
Raimondas Šilanskas, garsėjantis savo aštriu liežuviu ir neprilygstamu humoro jausmu, prisipažįsta, kad pensija jį užklupo kiek netikėtai. Nors naująjį savo statusą jis priima su šypsena, pokalbio metu neslepia, kad tai jam sukėlė šiokį tokį kultūrinį šoką.
– Koks buvo pirmasis jausmas, kai tapote pensininku?
– Siaubingas… Nesitikėjau, kad tai įvyks taip greitai. Paskambino kažkokia mergina ir sako: „Kodėl neateinate į „Sodrą“?“ Iš pradžių pagalvojau, kad rimtai kažką esu pridirbęs, o ji sako: „Atsiimti pensininko pažymėjimo…“ (Juokiasi.) Tikrai patyriau šoką.
Ši reakcija puikiai iliustruoja jo gyvenimo filosofiją – Raimondas nieko nepriima pernelyg rimtai ir stengiasi bet kurioje situacijoje įžvelgti linksmąją pusę. Pensija jam tėra formalumas, nes, kaip jis pats teigia, „gyvenimas tuo nesibaigia“.
– Daugelis žmonių, išėję į pensiją, planuoja ilsėtis, auginti anūkus, kai kurie netgi imasi rašyti atsiminimus. O kaip Jūs?
– Ne, dar neketinu, kaip sako sportininkai, „kabinti sportbačių ant vinies“.
– Bet, kiek supratau, dėl to pernelyg neliūdite.
– O ko čia liūdėti? Tai tik tam tikri skaičiai pase, o visa kita – smulkmenos. Gyvenimas juk nesibaigia sulaukus pensijos.
Humoristas neslepia, kad veiklos jam tikrai nestinga. Nors daugelis, išėję į pensiją, pasirenka ramesnį gyvenimo būdą, Raimondas ir toliau aktyviai dirba ir džiugina publiką tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Artimiausiu metu jis planuoja vykti į Airiją susitikti su ten gyvenančiais lietuviais, o jo pasirodymai visada trykšta energija ir sąmoju. Net ir dabar, oficialiai tapęs senjoru, jo repertuaras išlieka toks pat.
– Ir toliau dirbate išsijuosęs. Kiek žinau, renginių tikrai netrūksta. Štai ir šiandien, žinau, trumpam užsukote į Kauną ir jau važiuojate į Kuršėnus.
– Oi, veiklos – kaip bitėje avilyje. Tiek anksčiau, tiek ir dabar. Tik spėk suktis. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, kur gyvena mūsų tautiečiai. Štai netrukus kelioms dienoms vyksiu į Airiją.
– O kaip su keiksmažodžiais Jūsų pasirodymuose? Gal dabar, kai tapote pensininku, „surimtėjote“?
– Kaip be jų? Tai tarsi druska sriuboje.
– Ar yra tekę pasakoti anekdotus būtent vien senjorams?
– Be abejo. Kartą teko pasirodyti tremtiniams. Aišku, ten anekdotai buvo kiek švelnesni nei, tarkime, kur nors kurorte Šventojoje. Ten publika kitokia, labiau atsipalaidavusi.
– Tai papasakokite anekdotą apie pensininkus.
– Oi, jų tiek daug, kad nors vežimu vežk. Pradėčiau pasakoti – viso vakaro neužtektų. Pensininkas man, kaip ir daugeliui kitų, iškart asocijuojasi su Parkinsono ir Alzheimerio ligomis. Tačiau nei vienu, nei kitu, ačiū Dievui, nesiskundžiu.
R. Šilansko humoras ir polinkis į tiesmuką kalbą puikiai atsispindi jo požiūryje į politiką. Nors jis teigia, kad aktyviai politika nesidomi, rinkimuose balsuoja ir turi savo favoritus. Paklaustas, su kuriuo politiku jis „eitu į kalnus susirišęs viena virve“, jis šypteli ir atsako gana drąsiai.
– Tai dabar norėčiau pakalbėti apie politiką. Ar ja domitės?
– Ne… nelabai, na, gal šiek tiek.
– Tikiuosi, balsuojate Seimo rinkimuose kaip visi padorūs Lietuvos piliečiai?
– O kaipgi, be abejo.
– Tai kokia ta mūsų Lietuvos politinė padangė? Tamsi ar šviesi?
– Aš manau, kad kiekvienam Lietuvos žmogui politikai visada yra blogi. Taip visada buvo ir, manau, visada bus.
– Tačiau, manau, turite savo politikus favoritus?
– Be abejo, turiu.
– Tai su kuriuo iš dabartinių ar buvusiųjų politikų eitumėte į kalnus susirišęs viena virve?
– Supratau klausimą. Dar sakoma, su kuriuo eitum į mūšį. (Pauzė.) Ko gero, su Rolandu Paksu.
– Jis jau politikoje nebeveikia. O iš dabartinių?
– Žinote, daug kas jį labai kritikuoja, smerkia dėl tam tikrų pasisakymų, bet, ko gero, su Remigijumi Žemaitaičiu.
– Kuris iš politikų turi geriausią humoro jausmą?
– Čia nėra ką ilgai galvoti. Česlovas Juršėnas. Vien tai, kad jis kolekcionavo karikatūras, daug ką pasako.
– O kuris politikas yra, kaip kartais sakoma, „gyvas vaikščiojantis anekdotas“?
– Nėra čia ką ilgai galvoti – Petras Gražulis. Jis kalba viena, daro kitaip. Kartais manau, kad jis pats to nesuvokia.
– Jei, tarkime, Jus pakviestų į Seimą ir paprašytų jį atidaryti, pradėti naują kadenciją. Ką pasakytumėte?
– (Pauzė.) Pasakyčiau: „Sveiki, dykaduoniai.“
– Užpyktų ant Jūsų…
– O kodėl turėtų pykti? Juk ne paslaptis, kad žmonės bankus apiplėšia daug rečiau nei jie – žmones.
– Dabar tokia kaip ir mada – partijos į savo sąrašus įtraukia žinomus šoumenus, sportininkus, kultūros veikėjus. Jei Jus kas nors būtų pakvietęs ir tyčia ar netyčia patektumėte į Seimą…
– Oi, ne, baikite mane gąsdinti… Aš geriau pasėdėsiu kur nors prie vandens su meškere arba grybaudamas.
– Jei jau užsiminėte apie grybus, prieš kelerius metus, žinau, grybaudamas rimtai paklydote ir tada pasakėte, kad viskas, matyt, jau senstu. Ar dar grybaujate?
– Taip, o kaip kitaip? Kažkas neseniai sakė, kad jau grybų nebėra, o aš vakar grybavau ir radau baravykų visą krepšį.
– Esate gimęs Kaune. Turite anekdotų apie savo gimtąjį miestą?
– O kaipgi. Išeina toks balvonas į gatvę ir rėkia: „Aš kiečiausias, stipriausias, krūčiausias…“ Kažkas prieina ir jam iš nugaros tvoja kaip reikiant. Tas atsibunda po pusvalandžio ir galvoja: „Na jo, gal toks ir esu, tačiau ne tame rajone“.
– O kaip su Vilniumi?
– Atvažiuoja vilnietis į Kauną. Pagyvena dvi dienas ir sako: „Koks kaimas, jie iki šiol su moterimis gyvena…“
Pabaigus šį interviu ir einant Nepriklausomybės aikšte, ant sienos pamačiau priklijuotą „partizaninį“ vieno koncerto skelbimą. Paprašiau Raimondo prie jo papozuoti ir paklausiau, ko jis paklaustų toje… „ministerijoje“?
– Palaukite, tuoj paklausiu… (Išsitraukia telefoną ir kažkam skambina. Vėliau paaiškėjo, kad žmonai Aušrai.) Jau žinau ko – daugiau, ponai ir ponios, šypsokitės. Būkite šiame gyvenimo teatre linksmi aktoriai. Juk gyvenimas toks trumpas.
