Sovietmečio Lietuvoje jaunimas, negalėdamas pakęsti melo ir priespaudos, ėmėsi įvairių pasipriešinimo formų. Tai nebuvo tik atvira kova, bet ir subtilesnės, kūrybingos išraiškos, kurios padėjo išsaugoti tautinę tapatybę ir viltį. Apie tai gruodžio 5 d. Vytauto Didžiojo karo muziejuje vykusioje konferencijoje „Laisvės keliu. In memoriam Albinas Kentra 1929–2023” kalbėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis muziejininkas Gintautas Terleckas. Renginys buvo skirtas politinio kalinio, visuomenininko A. Kentros mirties metinėms paminėti.
G. Terleckas pabrėžė, kad sovietinė okupacija, ypač pirmaisiais dešimtmečiais, siekė sunaikinti tautos elitą, drąsiausius ir patriotiškiausius žmones. Mokyklose, darbovietėse ir visoje viešojoje erdvėje buvo primetama ideologija ir rusiškas nacionalizmas, skatinantys visuomenės pasyvumą ir moralinių vertybių nuvertėjimą. Vis dėlto, sąmoninga tautos dalis nenorėjo susitaikyti su tokia ateitimi. Į Lietuvą grįžtantys tremtiniai ir politiniai kaliniai prisidėjo prie pasipriešinimo, platindami atsišaukimus, rengdami demonstracijas.
Jaunimas aktyviai priešinosi melui ir neteisybei, tačiau KGB (Valstybės saugumo komitetas) negailestingai persekiojo rezistentus. Buvo naudojamos įvairios priemonės: priverstinis gydymas psichiatrijos ligoninėse, teismai už veltėdžiavimą, šalinimas iš mokyklų ir darboviečių, bei verbavimas tapti KGB agentais. G. Terlecko teigimu, sovietmečiu Lietuvoje buvo užregistruota apie 100 tūkst. KGB agentų. Gyvenimas tokioje sistemoje, kurioje buvo draudžiamas laisvas žodis ir mintis, daugelį jaunuolių privedė prie tragiškų pasekmių: savižudybių, alkoholizmo, narkomanijos, o taip pat ir atskirties nuo visuomenės.
Šis maištas prieš sistemą sugriovė daugybę likimų. Daugelis talentingų jaunuolių neturėjo galimybės tapti mokslininkais, menininkais ar muzikantais. „Jie netapo niekuo, nes vienas iš jų principų buvo negyventi mele”, – sakė G. Terleckas.
Septintajame dešimtmetyje Vakarų pasaulyje prasidėjo nauji judėjimai, tokie kaip studentų demonstracijos ir hipių judėjimas. Lietuvoje taip pat kūrėsi įvairūs kultūriniai judėjimai. Pasak G. Terlecko, jaunimo pasipriešinimas septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose vyko dviem pagrindinėmis kryptimis: tylusis pasipriešinimas ir politinė egzistencija. Tylusis pasipriešinimas reiškėsi per hipių, pankų, kultūrinius ir ekologinius judėjimus. Muzika, menas, literatūra ir net kelionės autostopu tapo laisvo žodžio populiarinimo priemonėmis.
Hipių judėjimas pasiekė SSRS septintajame dešimtmetyje. Hipiai propagavo meilę, taiką ir gyvenimą harmonijoje su gamta. Jie ieškojo atsvaros melui ir priespaudai gamtoje, mokėsi drąsiai reikšti savo mintis ir ginti savo tiesą. Tokia jaunimo raiška glumino KGB ir valdžią. Tie, kurie nedirbo, buvo persekiojami už veltėdžiavimą, o ilgaplaukiai ir kitaip „iššaukiančiai“ atrodantys jaunuoliai buvo sulaikomi, mušami ir plikai skustomi. Režimas galėjo nepaklusnius asmenis uždaryti į psichiatrijos ligonines. Hipių susibūrimo vietomis tapo laiptinės, sodo nameliai ir kitos panašios erdvės.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos miestų gatvėse pasirodė pankai. Jie piešė ant sienų politinius simbolius, rašė šūkius, sveikino žmones su Vasario 16-ąja, šlovino Lietuvos nepriklausomybę ir reikalavo, kad okupantai paliktų Baltijos šalis. Pankų vertybės buvo individualizmas ir laisvė. Jie priešinosi melui, smurtui ir beprasmėms prievolėms. Ryškiausi pankai buvo Nėrius Pečiūra-Atsuktuvas ir Vikintas Šimanskas-Varveklis.
Vilniuje skambėjo lietuviškos pankroko dainos, kurias atliko grupė „Už Tėvynę“. Vikintas Šimanskas-Varveklis su bendražygiais 1991 m. sausio įvykių dienomis ginkluoti saugojo Lietuvos vėliavą Gedimino bokšte.
Nuo 1961 m. Lietuvą pasiekė naujosios muzikos plokštelės, o 1970 m. balandžio 26 d. Vilniaus „Žirmūnų” restorane įvyko pirmasis Lietuvos roko festivalis. Po koncerto milicija ir kareiviai sulaikė aktyviausius dalyvius. 1971 m. vasario 20–21 d. Kauno politechnikos instituto Automatikos fakulteto salėje vyko popklubo „Smūtkeliai“ organizuotas jaunimo muzikos festivalis (Kauno „Pop session“). Jame dalyvavo žymiausios to meto roko grupės. Tačiau KGB išsodindavo hipius iš traukinių ir autobusų, gaudė ir vežė kuo toliau nuo Kauno.
„Tai buvo panašu į 1972 m. R. Kalantos įvykių repeticiją. Po mėnesio „Smūtkeliai“ buvo uždaryti, o vienas iš renginio organizatorių, Algimantas Šešelgis, buvo išsiųstas tarnauti į sovietinę armiją šalia SSRS-Kinijos sienos”, – pasakojo G. Terleckas.
Tačiau gąsdinimai ir bausmės nesustabdė jaunimo. 1971 m. gruodžio 25 d. Vilniaus dailės instituto aktų salėje įvyko pirmoji Europoje ir antroji pasaulyje Andrew Lloyd Weber roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė” premjera. Kitą dieną operos režisierius Kęstutis Antanėlis buvo pašalintas iš instituto be teisės tęsti mokslus. Prasidėjus „perestroikai”, roko grupės išpopuliarėjo, o jų dainų tekstai telkė jaunimą maištui.
Septintajame dešimtmetyje dalis menininkų provokavo tautiečius ideologinei laisvamanybei. Kauno dramos ir muzikiniame teatruose suburta Modrio Tenisono pantomimos teatro grupė pakerėjo hipius, o pantomima išplito studentų diskotekose. M. Tenisono mokinys Natanas Gitkindas audrino publiką rankomis stumdydamas salės pertvaras, tarsi bandydamas nugriauti Berlyno sieną.
Vilniaus „Žibutėje“ ir kitose kavinėse rinkosi kūrybingi studentai, menininkai ir bohema. Jie dalinosi nuomonėmis, idėjomis ir poezijos tekstais. Tačiau KGB agentai nuolat sekė ir verbavo žmones. Po 1972 m. Romo Kalantos susideginimo įvykių „Neringos“ restoranas buvo pilnas pasiklausymo įrangos.
1972 m. Lietuvoje pasirodė į lietuvių kalbą išverstas Džeko Keruako romanas „Kelyje“. Ši knyga tapo hipių ir laisvai mąstančių jaunuolių biblija.
„Jausdamiesi kelio herojais, jaunuoliai leisdavosi į keliones, kur akys mato. „Tranzuodamas“ žmogus kuriam laikui nusigręždavo nuo sistemos taisyklių ir priekabių, palikdavo jas pakely su tolstančiais pastatais ir medžiais. „Nesirūpink, neieškok, aš išvažiuoju!“ – tėvams rašydavo hipiai. Jie keliaudavo į hipių susibūrimus, roko festivalius, apsistodavo hipių komunose, bohemos vietose, rezistentų butuose, stačiatikių ir budistų vienuolynuose“, – pasakojo G. Terleckas. „Tranzavimas“ vykdavo sustabdytais automobiliais, keleiviniais ar net prekiniais traukiniais, kuriais dažniausiai keliauta be bilietų.
