Šiandien, rugsėjo 29-ąją, minima Tarptautinė kovos su maisto švaistymu diena. Net trečdalis viso užauginamo ir pagaminamo maisto yra išmetama. Lietuva ne išimtis, čia kasmet prarandama beveik 400 tūkstančių tonų maisto. Tačiau dalis jo yra išsaugoma ir visgi pasiekia žmones – šią misiją vykdo „Maisto bankas“. Vien šiais metais organizacija nuo iššvaistymo išgelbėjo jau 4 000 tonų dar gero valgio ir perdavė jį stokojantiems. Bet kartu „Maisto bankas“ mato ir kitą, nematomą švaistymo pusę – prekybos tinklų delsimą, ūkiuose supūvantį derlių ir didžiulius maisto praradimus namuose.
Iš laukų tiesiai ant stalo
„Maisto banko“ savanoriai kiekvieną rytą važiuoja į prekybos centrus visoje Lietuvoje ir surenka paskutinės dienos galiojimo produktus. Jie nebetinkami parduoti ir būtų pasmerkti utilizavimui, tačiau yra vis dar puikiai tinkami vartoti žmonėms. Organizacija taip pat bendradarbiauja su gamintojais, maitinimo įstaigomis, didmenininkais, ūkininkais, iš jų gauna nerealizuotą, perteklinį maistą, jį perduoda stokojantiems žmonėms, kuriems patiems dažnai sunkiau įsigyti pilnaverčio valgio. Kad iššvaistyto maisto Lietuvoje būtų kuo mažiau, „Maisto banko“ komanda, jei tik turi tam galimybių, pati važiuoja ir į laukus nurinkti perteklinio derliaus.
„Pasitaiko, kad dėl įvairių priežasių ūkiuose perteklinės daržovės tiesiog lieka gulėti laukuose ir pūti, nors tuo maistu dar būtų galima padėti sunkiau gyvenantiems žmonėms. Kad ištaisytume tokią padėtį, visą šį rugsėjį su savanoriais važiuojame į laukus įvairiuose Lietuvos kampeliuose – taip vien šiomis dienomis pavyko išsaugoti dešimtis tūkstančių tonų gero maisto, daugiausiai moliūgų. Džiugu, kad vis daugiau ūkininkų patys su mumis susisiekia, matydami, kad nespės realizuoti derliaus. Taip bedromis jėgomis užkertame kelią maisto švaistymui“, – pasakoja „Maisto banko“ vadovas Simonas Gurevičius.
Su „Maisto banku“ bendradarbiaujantis ūkininkas Vidas Dapkevičius neslepia – dalintis derliumi jam atrodo prasminga: „Kai artėja šalnos, labai pergyvename, kad kiekvienas moliūgas rastų savo namus. Norėčiau, kad visi, kas susiję su žemės ūkiu ir turi pertekliaus, nepaliktų jo laukuose, o galbūt rastų kaip jį panaudoti su didesne prasme. Juk ne visi gali įsigyti – gal kažkam tas vienas moliūgas virs sočia, pilna karotino sriuba. Kai kiti klausia kodėl mums taip sekasi ir taip gerai uždera moliūgai, paslaptis paprasta – todėl, kad mes dalinamės“, – šypsosi ūkininkas.
Tylusis švaistymas
Pasak S. Gurevičiaus, maisto švaistymas sudėtinga problema, kurios vien „Maisto bankas“ neišspręs. Tam reikia bendro susitelkimo: visuomenės, verslo ir valstybės.
„Maisto švaistymas ne tik plonina pinigines, atsiliepia šalies ekonomikai ir didina skurdą, bet ir daro milžinišką žalą aplinkai. Vien tik pūdamas maistas išskiria apie 10 proc. visų pasaulio CO2 emisijų – tai net 4 kartus daugiau nei visas aviacijos sektorius. Į šį skaičių neįskaičiuota gamybos tarša. Be to, išmestam maistui užauginti veltui išeikvojami milžiniški kiekiai vandens, alinama žemė, kertami miškai, nyksta kai kurios gyvūnų rūšys. Tai problema, kurios pasekmes jau jaučiame visi, o ateityje tai ypač pajaus mūsų vaikai ir anūkai“, – pabrėžia „Maisto banko“ vadovas.
Didžiausi maisto kiekiai išmetami namų ūkiuose – net 61 proc. viso Lietuvoje prarandamo maisto. „Tai ta vieta, kur „Maisto bankas“ gali tik edukuoti. Tačiau viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus sąmoningumo. Todėl labai kviečiu atsakingai žiūrėti į savo turimą maistą – planuoti pirkinius, dažniau peržiūrėti šaldytuvo ir spintelių turinį, užšaldyti tai, ko nespėsite suvartoti. Kiekvienas žingsnis kovoje su maisto švaistymu yra labai svarbus“, – primena S. Gurevičius.
Anot organizacijos vadovo, šioje kovoje dažnai didžiausios problemos lieka sunkiai pastebimos visuomenės: „Vis dar per dažnai matome prekybos vietose užlaikytą maistą – kai dar vakar paskutines dienas galiojantys produktai galėjo būti perduoti labdarai, atiduoti sunkiai gyvenantiems žmonėms ir suvalgyti, bet jie vis tiek buvo laikomi iki pat paskutinės galiojimo sekundės su viltimi juos parduoti, o šiandien tas neparduotas maistas jau nebetinkamas vartoti žmogui ir jį tenka atiduoti ūkininkams, kad šie galėtų pašerti gyvulius. Toks delsimas tiesiogiai prisideda prie tų tūkstančių tonų maisto praradimų. O sugedusio maisto perdavimas ūkininkams tai jau ne kova su maisto švaistymu, o susidariusių maisto atliekų tvarkymo būdas. Liūdna tai, kad valstybėje vis dažniau ir kalbama apie atliekų tvarkymą, o ne maisto išsaugojimo būdus. O tuo pačiu matau didelę problemą, kad nėra tikslių ir viešų duomenų, kiek maisto kasmet išmeta prekybos tinklai“, – sako S. Gurevičius.
Tarptautinės kovos su maisto švaistymu diena primena, kad šiai problemai spręsti reikalingi ne pavieniai veiksmai, o nuosekli strategija ir visų grandžių bendradarbiavimas. Valstybės institucijos turi užtikrinti aiškią reguliacinę aplinką bei skaidrią statistiką, verslas – atsakingiau planuoti ir užtikrinti savalaikį maisto perdavimą labdarai, o visuomenė – sąmoningiau vartoti ir dalintis. Tik tokiu būdu galima mažinti maisto praradimus, stiprinti socialinį teisingumą bei riboti neigiamą poveikį aplinkai. „Maisto bankas“ kviečia prisidėti prie šio tikslo – tiek savo kasdieniais sprendimais, tiek remiant organizacijos veiklą trumpuoju numeriu 1343 ir skiriant 5 eurų auką. Kiekvienas atsakingas žingsnis tampa dalimi platesnio sprendimo, kuris lemia mūsų šalies gebėjimą kurti tvarią ateitį.
„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai. Už pranešimų turinį atsako juos paskelbę asmenys bei jų atstovaujamos organizacijos.
