Iš Baltarusijos į Lietuvą atklydusi vilkų gauja šį rudenį užfiksuota Čepkelių rezervate. Mokslininkai sako – tai ne išskirtinis reiškinys. Vilkai – medžiotojai ir prisitaikymo meistrai, nukeliaujantys didelius atstumus ieškodami grobio ir saugių teritorijų. Tačiau ką daryti žmogui, jeigu šis plėšrūnas netikėtai pasitaiko kelyje? Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) lekt. dr. Renata Špinkytė dalijasi įžvalgomis, ką apie vilkus turėtume žinoti šiandien – nuo jų migracijos, leidžiamo sumedžioti limito iki elgesio žmogaus akivaizdoje.
Iš kaimyninių šalių atklystantys vilkai – ne dažnas, bet pasikartojantis atvejis
Spalio 21 d. Valstybės sienos apsaugos tarnyba pasidalijo informacija apie tai, kad Čepkelių rezervate Kabelių pasieniečiai fiksavo iš Baltarusijos atklydusią vilkų gaują. „Prie sienos su Baltarusija Lietuvos pusėje ginantis nuo migrantų antplūdžio buvo nutiesta koncertina ir įrengta apsauginė tvora. Čepkelių raiste dėl nestabilaus grunto ir gamtinių kliūčių tokios infrastruktūros įrengti nebuvo įmanoma, todėl sieną čia Kabelių pasieniečiai saugo kitomis priemonėmis. Viena jų – sienos stebėjimo sistema. Ji rezervate veikia netoli nuo sienos linijos į Lietuvos gilumą, kur yra nedidelė stabilaus grunto juosta. Į stebėjimo sistemos kamerų akiratį patenka bet kas, sugebėjęs raistu pasiekti šią vietą. Tai būna ir neteisėti migrantai, ir įvairūs gyvūnai. Šįkart vilkų gauja prie sienos neužtruko ir nubėgo į Lietuvos gilumą. Daugiau šių 9 žvėrių prie sienos Čepkelių raiste nebuvo pastebėta“, – nurodė Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
Lekt. dr. R. Špinkytės teigimu, pasienio ruože esančios kameros laikas nuo laiko registruoja praeinančius vilkus ar jų grupes. „Žinoma, būtų vertinga nuosekliai rinkti ir analizuoti tokią informaciją, ir ne tik apie vilkus. Deja, mano žiniomis, mokslininkai pastaruoju metu neturi projektų ir sutarčių su pasienio tarnyba, todėl šie duomenys lieka neištirti. Kita vertus, VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkai, pradedant nuo 2018–2019 m. medžioklės sezono, kasmet atlieka sumedžiotų vilkų genetinius tyrimus. Viena iš šių tyrimų krypčių: vilkų genų migracijų Lietuvoje ištyrimas. Genetiniais tyrimais galime nustatyti, ar konkretus tiriamas vilkas turėjo didesnį kiekį retų genų formų, nebūdingų kitiems Lietuvoje gyvenantiems vilkams. Tokie vilkai atskleidžia iš tolimesnių kraštų atklystančių vilkų migracijų srautus. Štai keturis pirmuosius sumedžiotų vilkų tyrimų metus kasmet buvo nustatoma intensyvi atklystančių vilkų migracija į Lietuvos teritoriją iš Šiaurės–Rytų. 2022–2023 m. šio srauto neliko. Tikėtina, kad tai apsauginės tvoros su Baltarusija pastatymo pasekmė. Laimei, gamta turi kompensacinius mechanizmus. 2023–2024 ir 2024–2025 m. susiformavo naujas atklystančių (Lietuvos vilkams negiminingų) vilkų srautas iš Pietų ir Pietvakarių“, – situaciją komentuoja mokslininkė.
Vilkų pėdsakų galima aptikti ir netikėtose vietose
Vilkai (kaip ir dauguma Lietuvos laukinių gyvūnų) aktyviausi prieblandos metu – ryte ir vakare. Tada jie intensyviausiai keliauja savo teritorijoje, ją tikrina, žymi ribas, ieško grobio ir medžioja. Vilkų šeima nemažą laiko dalį praleidžia pasklidusi į mažesnes grupeles ar pavieniui, todėl pamatytas pavienis vilkas dar nereiškia, kad jis nėra šeimos narys. Įprastai vilkai į pilną šeimos sudėtį susirenka medžiodami stambų grobį arba kai sniego danga tampa pakankamai gili.
Paklausta, ar miškuose didelė tikimybė sutikti vilką, mokslininkė teigia, kad šis žinduolis yra atsargus, vengiantis neištyrinėtų objektų bei turintis nepalyginamai geresnę klausą ir uoslę nei žmonės: vien šios aplinkybės labai mažina tikimybę susitikti patį vilką. „Žinoma, kita vertus, tikimybė sutikti vilką labai priklauso nuo to, kaip dažnai žmogus lankosi gamtiškoje aplinkoje ir kokia jo ten veikla. Šiuo metu vilkai Lietuvos teritorijoje gana gausūs, todėl jų veiklos pėdsakų galime aptikti ir gana netikėtose vietose, tik svarbu nesupainioti su stambesnių šunų pėdsakais. Pirmas įspūdis gali būti netikslus, todėl, esant galimybei, reikėtų pėdsakais pasekti ar patyrinėti kitus požymius, galinčius suteikti daugiau informacijos“, – kalba mokslininkė.
Kaip pataria pašnekovė, žmogui, sutikus vilką, reikėtų elgtis ramiai ir nepanikuoti. „Jūs nesate jo medžioklės objektas, vilkas turi savų reikalų. Vilkas aplenks jus pagarbiu atstumu, net jeigu jūs stovite jo kelyje. Pasidžiaukime gamta, kuri netikėtai pasirodė jums visu vilkišku gražumu“, – sako lekt. dr. R. Špinkytė.
Kodėl ir kiek leidžiama sumedžioti vilkų?
Spalio mėnesį Aplinkos ministerija paskelbė leidžiamų sumedžioti vilkų limitą – šį medžioklės sezoną bus galima sumedžioti 307 vilkus. Mokslininkės teigimu, kasmet leidžiamų sumedžioti vilkų limitas per pastaruosius septynis medžioklės sezonus išaugo net tris kartus. „Tokį augimą lėmė didėjantys patikimų duomenų kiekiai apie besiveisiančių šeimų skaičių ir siekis sumažinti vilkų daromą žalą ūkiniams gyvūnams bei sustabdyti vilkų populiacijos augimą. Vilkai Lietuvoje nemedžiojami nuo balandžio 1 d. iki spalio 14 d., tuomet, kai jie veda jauniklius ir juos augina. Vilkai tiek Lietuvoje, tiek ir visoje Europos teritorijoje skaičiuojami šeimomis. Šiais metais suskaičiuota, kad Lietuvos teritorijoje gyveno ne mažiau nei 82 vilkų šeimos. Manome, kad vilkų šeimų yra daugiau, tačiau neturime surinktų pakankamai patikimų duomenų, kad galėtume šią nuomonę pagrįsti. Jau septintus metus atliekami sumedžiotų vilkų genetiniai tyrimai atskleidžia, kad Lietuvos teritorijoje gyvenančių vilkų šeimų skaičius išsilaiko gana stabilus. Tikėtina, kad auga tik esamų šeimų dydis (individų kiekis šeimose) arba neteritorinių vilkų skaičius“, – detalizuoja mokslininkė.
Kaip teigia lekt. dr. R. Špinkytė, Lietuvos teritorijoje vilkų buvo drastiškai sumažėję apie 1970 m. – buvo likę tik keliasdešimt vilkų per visą šalį. Ši masinio vilkų naikinimo pasekmė paliko pėdsaką per daugelį kartų. 2019 m., pradėjus vykdyti sumedžiotų vilkų genetinius tyrimus, buvo vis dar aptinkamas prieš penkis dešimtmečius buvusios genetinės įvairovės sumažėjimo poveikis. Dėka intensyvių tolimųjų migracijų ir tokiu būdu atnešamų retų genų formų, šiai dienai mes laikome, kad vilkų genetinė įvairovė yra atsistačiusi“, – sako mokslininkė.
Vilkų išpuoliai ūkiuose: vienur – atsitiktiniai, kitur – tendencingi
Nors miškuose žmogų vilkas aplenkia pagarbiu atstumu, tačiau ūkiuose nevengia parodyti nasrų – dėl to labiausiai kenčia nuostolius patiriantys ūkininkai. „Jeigu remsimės oficialiais duomenimis, tai atvejų, kai gyvuliai yra užpuolami vilkų, skaičius mažėja. Deja, tenka išgirsti, kad ne visi atvejai yra registruojami ir tai lemia įvairūs faktoriai. Todėl kalbėti apie žalos atvejų pokytį gana keblu. Vadovaujantis duomenimis, registruojamais Biologinės įvairovės duomenų bazėje, matome, kad pasikartojantys vilkų išpuoliai turi tendenciją koncentruotis vis tose pačiose vietovėse. Pastaraisiais metais priskaičiuojama apie dešimt tokių vietovių per visą šalies teritoriją. Kitur plėšrūnų išpuoliai būna labiau atsitiktiniai. Dėl šios priežasties siūlome koncentruoti pastangas būtent į tas vietoves, kuriose žala yra pasikartojanti, ir išimti konkretų žalą darantį individą (-us), jį medžiojant prie gyvulio papjovimo vietos“, – teigia lekt. dr. R. Špinkytė.
Vilkai – prisitaikymo meistrai
Pabaigai, paklausta, ar klimato kaita ir miškų kirtimai turi įtakos vilkų populiacijos dydžiui ir pasiskirstymui, mokslininkė sako, kad vilkas – labai plastiška rūšis. „Vilkai gyvena tiek tundroje, tiek Arabijos pusiasalio pusdykumėse. Vilkai gyvena ir miškingame kraštovaizdyje, ir stepėse. Vilkai gyvena ten, kur yra jų grobio ir ten, kur jie nėra pernelyg nepersekiojami. Iškirstas miškas reiškia, kad čia tuoj atželsiančiame jaunuolyne pagausės jo grobio, kuris telksis maitintis suvešėjusia žoline augmenija ir jaunais atželiančiais medeliais. Pats kirtimo procesas taip pat menkai trikdo vilkus. Yra ne kartą tekę keliauti vilkų pėdsakais per miško sklypus, kurie buvo kertami ar nesenai iškirsti“, – patirtimi dalijasi mokslininkė.
„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai. Už pranešimų turinį atsako juos paskelbę asmenys bei jų atstovaujamos organizacijos.
