Krescencijus STOŠKUS
Šiandien, atrodo, nėra kuo nustebinti… Bet tai, ką sekmadienį (gruodžio 21 d.) išvydome Lietuvos muzikų sąjungos salėje, nėra su kuo palyginti. Tai pati unikaliausia audiovizualinė kompozicija, tiesianti tvirtus kelius į visiškai dar nežinomo meno pasaulį. Paprasčiau sakant, tai fantastiškas subtilios muzikos, gyvų spalvų ir virpančių šviesų audinys, komponuojamas salėje ant penkių didžiulių ekranų.
Bet svarbiausia, tie dalykai neturi nieko bendra su tais bedvasiais, beminčiais, grynai techniniais triukais, kuriuos kasmet demonstruoja „Eurovizijos“ konkursai, vis labiau bukinantys masinę publiką. Šis reginys pranoko viską, ką buvo galima įsivaizduoti Lietuvoje. Tai buvo stebuklingas medijų operos spektaklis, pavadintas „Čiurlionio erdvės: žalčio kelias“
Libreto autorė ir režisierė – ilgametė Muzikų sąjungos prezidentė kompozitorė Audronė Žigaitytė, vizualizacijų bei technologijų kūrėjas ir programuotojas Mantas Bartrusevičius. Pati režisierė tą spektaklį pristato gana kukliai: „Tai pasaka be žodžių, kurioje muzika, vaizdas ir šviesa susilieja į kelionę per stichijas ir būsenas – nuo versmės ir miško gelmių iki kosminių vizijų ir jūros horizonto. Vizualinėje dramaturgijoje panaudota daugiau nei 200 M. K. Čiurlionio paveikslų, o muzikinį audinį sudaro choriniai, kameriniai ir simfoniniai kūriniai.“
Iš tikrųjų čia yra daugelio metų kruopštaus darbo vaisius, prasidėjęs pastangomis išsaugoti naujametinę „Traviatos“ pastatymo tradiciją, nutrauktą Nacionalinio operos ir baleto teatre. Kaip tik dėl to čia tokie švarūs muzikos balsai ir puiki akustika, kad pajunti laukimą, jog atsidarys antra užuolaida ir prieš mūsų akis atsivers gyvas operos teatras.
Bet labiausiai nustebino neišpasakytai originalus M. K. Čiurlionio paveikslų eksponavimas. Įspūdis toks, kad jie yra prikelti visai kitam ir kitokiam gyvenimui. Pirmas įspūdis toks, kad tautos genijus atgijo iš naujo ypač judriam šiuolaikinės technikos gyvenimui. Lyg pirmąsyk jį čia atrastum taip laisvai ir sumaniai įsikūrusį.
Čia paveikslai juda pačiais įvairiausiais būdais: jie ne tik sparčiai dauginasi, užpildydami plačiausias erdves, vartosi, kol nurimsta, akcentuodami didžiausios dėmesio koncentracijos reikalaujančius, o ypač nematytus kūrinius, sakralinius simbolius (kryžius, Kristaus spygliuotas galvas, žaltį ant kryžiaus), bet ir plyšta pusiau, dvejinasi, skaidosi į kelias dalis, į netikėtas dekoratyvines formas, jungiasi į vientisus čiurlioniškų pilių ir malūnų darinius ir įstabiausiai klojasi bei persišviečia vienas per kitą. Ir niekur nepavirsta pigiu chaosu.
Net ten, kur jau, rodos, prasideda kraštutinis išsibarstymas, viskas vėl stoja į savo vietas, kad išvystume romantiškai turiningą ir kultūringą perspektyvą šiame ypač pavargusiame beprasmybių pasaulyje.
Spektaklis išmintingai įrėmintas žalčio įvaizdžiu. Iš pat pradžių jis raitydamasis prašliaužia visais 5 ekranais. Juo ir spektaklis užbaigiamas. Režisierė ir libreto autorė gerai nusimano apie žalčio simbolį lietuvių mitologijoje. Lietuvoje kiekvienas etnologas ir folkloristas pasakys, kad žaltys buvo priskiriamas tiek prie žemės ir jos gelmių (požemio, mirusiųjų pasaulio) dievybių, tiek ir prie gerųjų namų dvasių, globojančių namus, sodybas, palaikančių vaisingumą ir laukų derlingumą. Jie buvo laikomi net teisingumo gynėjais.
Neprošal čia priminti ir įprastus ženklinimus: „Lietuvių liaudies mene dažnai aptinkama gyvatė ar žaltys, apsivynioję Gyvybės medį arba stulpą. Audiniuose ir kitur jie vaizduoti vingeliais, eglutėmis, skersiniais, išilginiais brūkšneliais, vėliau tobulėjant kalvystei juos imta vaizduoti žalvariniuose, geležiniuose dirbiniuose, papuošaluose. Gyvatės ar žalčiai vaizduojami ant įvairių darbo įrankių, baldų, dėžučių, rankšluostinių, važių. Be realistiškai vaizduojamų žalčių, yra daugybė stilizuotų, išreikštų atitinkamais ženklais ir simboliais žalčio pavidalų – ant papuošalų, audinių, darbo įrankių, baldų, apyvokos daiktų, juostų, amuletų. Amuletai su žalčio atvaizdais buvo paplitę iki kontrreformacijos. Ypač gausiai žalčiai vaizduoti mažojoje liaudies architektūroje – virš langinių, ant koplytstulpių (jų daug rasta Žemaitijoje). Daug kur žalčio ženklai sudėtingai stilizuoti – su papildomais ženklais, sparneliais.“
Šie ženklai stebėtinai artimi ir M. K. Čiurlionio kūrybai, ir A. Žigaitytės sumanymui, ir tiems žiūrovams bei klausytojams, kurie nėra abejingi pamatinėms savo tautos tradicijoms. Galėtume pasakyti, kad jie kalbasi ta pačia tėvų ir protėvių kalba. Tai kalbėkimės… Oi, kaip praverstų ten susitikti visiems Lietuvos žmonėms.
