VšĮ „Vilnius, UNESCO literatūros miestas“ padalinyje Profesorių name (Tauro g. 10–3, Vilnius) veikiančioje parodoje „Kodėl išbraukta? „Dievų miško“ parašymo ir redagavimo istorija“ lankytojai kviečiami susipažinti su sudėtinga vieno svarbiausių lietuvių literatūros kūrinių teksto istorija, įsiklausant į paties autoriaus Balio Sruogos balsą ir jo asmenines patirtis erdvėje, kurioje ir buvo parašytas kūrinys. Parodos kuratorės literatūrologė dr. Neringa Markevičienė ir Profesorių namo muziejininkė Miglė Baltrukevičienė pasakoja apie sudėtingą kūrinio istoriją, autoriaus gyvenimą ir „Dievų mišką“ šiandienos kontekste.
Parodoje „Kodėl išbraukta? „Dievų miško“ parašymo ir redagavimo istorija“ lankytojai sužino, kaip buvo redaguojamas romanas, kodėl taip įnirtingai grumtasi dėl kiekvieno jo fragmento. Kodėl jums buvo svarbu kūrinio istoriją pasakoti būtent per teksto redagavimo prizmę?
M. B.: Balio Sruogos „Dievų miškas“ yra populiarus, mėgstamas ir skaitomas, tačiau nepažintas kūrinys. Bendraudama su lankytojais susiduriu su jų nuostaba sužinojus, kad „Dievų miškas“, laikomas jų rankose, yra patyręs redagavimų ir išbraukymų, kad nėra toks, kokį sukūrė Balys Sruoga. Šio teksto redagavimo istorija atspindi tiek paties rašytojo asmeninę dramą, tiek Lietuvos literatūrinio gyvenimo padėtį sovietinės okupacijos metais.
N. M.: Profesorių namui suteikus galimybę, buvo įdomu į Balio Sruogos „Dievų mišką“ pažvelgti iš antropologinės perspektyvos, akcentuojant rašytojo asmeninę patirtį kūrinio rašymo, o vėliau redagavimo metu, vizualiai ir jutimiškai perteikti šiuos procesus, atskleisti, koks buvo ir kaip klostėsi kūrinio autoriaus ir pirmojo redaktoriaus santykis. Neatsitiktinai čia parodyti „Dievų miško“ autografai – rankraštis ir mašinraštis, Balys Sruoga tokio pobūdžio medžiagą vadino gyvojo gyvenimo detalėmis. Parodos architektas prof. Rokas Kilčiauskas meniškai ir įtikinamai atskleidė „Dievų miško“ tekstologinį vaizdinį. Sukurta daugiamatė, daugiabalsė ir daugiasluoksnė „Dievų miško“ tikrovė. Kūrinio tekstologinė interpretacija per architektūrinę prizmę subtiliai ir jautriai atskleidžia kūrinio sandarą.
„Dievų miškas“ – kanoninis lietuvių literatūros kūrinys. Ką reiškia iš naujo pažvelgti į kanoninį kūrinį kaip į vis dar kintantį, ne iki galo įgyvendintą tekstą?
M. B.: „Dievų miško“ atveju tai reiškia sugrįžimą prie teksto ištakų ir autentiškos Balio Sruogos minties. Kalbant plačiau, naujas žvilgsnis į kanoninius literatūros kūrinius įrodo, kad literatūra – gyvas organizmas: kintantis, pamažu atskleidžiantis savo paslaptis. Tai praturtina.
N. M.: „Dievų miškas“ – lietuvių literatūros kūrinys, sulaukęs daugiausia literatūrologų dėmesio. Tyrinėdama šio romano rankraštį ir mašinraštį, bandžiau pažvelgti į jį iš genetinės perspektyvos – kaip į gyvą tekstą, kuris dar rašomas, perrašomas, paties autoriaus keičiamas. Balys Sruoga, įteikęs tekstą leidyklai, darbą su juo baigė. Jis tikėjosi, kad bus išleistas toks kūrinio tekstas, koks įteiktas. Tad, rengiant naują redakciją, norėta parodyti ikicenzūrinį variantą, kuriame dar nėra redakcinių išbraukymų – svetimos realybės įsiveržimo į autentišką tekstą pėdsakų.
Neringa, esate sakiusi, kad „Dievų miško“ redagavimo istorija primena painų labirintą, kuriame redaktoriai ieškojo ir tebeieško siūlo galo. Su kokiais iššūkiais susiduria šio kūrinio redaktoriai?
N. M.: Redaktoriai arba neturėjo prieš save visos jų darbui reikalingos medžiagos (rankraščio ir abiejų mašinraščių), arba, turėdami juos visus, tinkamai jais nepasinaudojo. Svarbu pabrėžti, kad redaktoriai sovietmečiu buvo apriboti – jie ieškojo trūkstamos medžiagos, bet negalėjo rasti: „Dievų miško“ autografai į archyvus pateko tik nepriklausomybės metais. Todėl iki šiol visi „Dievų miško“ redaktoriai rėmėsi tik vienu kūrinio autografu – Vilniuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, saugomu cenzūruotu mašinraščiu. Nematydami autografų visumos, jų neišanalizavę ir nepalyginę, redaktoriai negalėjo pasirinkti, kurį romano tekstą laikyti labiausiai atspindinčiu autoriaus sumanymą. Todėl ir sovietmečiu, ir nepriklausomybės metais redaktoriai, remdamiesi intuicija, galėjo tik spėlioti, kurios mašinraštyje užrašytos, išbraukytos, prirašytos vietos autentiškos, o kurios – ne.
Nauja „Dievų miško“ redakcija, paremta moksliniais tyrimais ir autografų lyginamąja analize, parengta praėjusiais metais. Ji dar neišleista, bet ja jau paremti trys „Dievų miško“ vertimai į užsienio kalbas – 2024 m. pasirodė vertimas į azerų kalbą (vertėjas Mahiras Gamzajevas), o šių metų pavasarį pasirodys dar du: į prancūzų (vertėja Miglė Dulskytė) ir korėjiečių kalbas (vertėjas Jinseok Seo).
Parodoje lankytojai išvys Balio Sruogos ranka ant lapelių rašytas pastabas, komentarus, reaguojančius į redaktoriaus braukymus ir taisymus. Ką šie lapeliai atskleidžia ir ką juose išgirstame? Autoriaus pyktį, ironiją, neviltį?
N. M.: Balio Sruogos lapeliai išskirtiniai tuo, kad parašyti kūrinio redagavimo metu, kreipiantis ne vien į Valį Drazdauską, bet kartu ir į kitus romano „redaktorius“, kontroliavusius redagavimą, – stalininės valdžios pakalikus, nulėmusius „Dievų miško“ likimą. Sruoga dažnai kreipdavosi į redaktorių trumpai, bet aiškiai, tikėdamasis gauti racionalų atsakymą, logišką paaiškinimą: „Kodėl išbraukta?“ Tai, ką Balys Sruoga, pagarbiai diskutuodamas ar argumentuotai ginčydamasis su Valiu Drazdausku, surašė ant popieriaus lapelių, pridėtų prie mašinraščio, anot Balio Sruogos buvusio studento, Teatro seminaro lankytojo Vytauto Aleksandro Jonyno, „grąžina atmintin profesorių tokį, kokį matydavom teatre, seminaro susirinkimuose. Gyvą, pastabų ir pasigėrėtinai šmaikštų.“ Todėl ir Balio Sruogos lapelių stilius panašus – žaismingas, sąmojingas, intriguojantis. Redaktorius Valys Drazdauskas gerai suprato rašytojo šmaikščias, taiklias, o kartais ir kandžias replikas.
M. B.: Galima teigti, kad šie lapeliai atskleidžia tiek faktą, koks svarbus Sruogai buvo „Dievų miškas“, ryžtą kovoti dėl kiekvienos jo raidės, tiek tai, kaip autorius priešinasi literatūros vertimui sistemos įrankiu.
Kaip šiandien vertinate kūrinio redaktoriaus Valio Drazdausko vaidmenį? Jis labiau cenzūros įkaitas ar savotiškas tarpininkas tarp autoriaus ir sistemos?
N. M.: Jis bandė laviruoti tarp stalininės valdžios atstovų ir jam patikėjusio kūrinį autoriaus. Kol „Dievų miško“ mašinraštis buvo tik redaktoriaus rankose, jis buvo nuosaikus teksto taisymų atžvilgiu – taisė vien kalbą, nors, autoriaus paprotintas ir pagėdintas, vėliau daugelio panašių taisymų atsisakė – sugrąžino pirminius autoriaus variantus. Bet kai 1946 m. kūrinio tekstas pasiekė valdžios pakalikus, Valys Drazdauskas privalėjo jiems besąlygiškai paklusti. Todėl jis ėmė ideologiškai redaguoti kūrinį. Ir redaktorius, ir rašytojas – dramatiškų laiko ir aplinkybių įkaitai. Valiui Drazdauskui vėliau teko atsakyti už visus savarankiškai priimtus laisvus, principingus ir orius sprendimus – 1949 m. jis sovietinio saugumo, persekiojusio ir Balį Sruogą, suimtas, nubaustas, ištremtas ir įkalintas Sibire.
Migle, paroda atverta Profesorių namo bute, kuriame gyveno, rašė „Dievų mišką“ Balys Sruoga. Kaip atrodė jo gyvenimas čia? Ką parodai suteikia faktas, kad ji rengiama ne tik ekspozicinėje, bet ir rašytojo gyvenimą bei kūrybą liudijančioje vietoje?
M. B.: Balio Sruogos gyvenimą Tauro g. 10-3 bute būtų tikslinga skirstyti į du etapus. Pirmasis nuo 1939 m. pabaigos, kai profesoriai pradėjo keltis į Vilnių ir Sruoga su šeima apsigyveno bute, iki 1943 m. kovo 16 d., kai iš šio buto buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Šiuo laikotarpiu Sruoga dėstytojavo, taip pat aktyviai dirbo su Teatro seminaro studentais. Po paskaitų, laisvalaikiu, priiminėdavo svečius, aptarinėdavo realijas. Kitaip tariant, gyveno gana įprastą, kiek įmanoma aplinkui siaučiant karui, intelektualo gyvenimą. Antrasis etapas, trukęs nuo 1945 m. iki jo mirties 1947 m. spalio 16 d., atrodė visiškai kitaip: Sruoga, buvęs Štuthofo kalinys, namuose neberado šeimos (Vanda Daugirdaitė-Sruogienė su dukra Dalia Sruogaite karo metais pasitraukė į Vakarus, šeima daugiau nebesusitiko). Amžininkai prisimena, kad Sruogos tiek fizinė, tiek psichologinė savijauta buvo bloga. Vienintele jo paguoda tuo metu tapo rašymas. „Dievų miškas“ buvo parašytas vos per kelis mėnesius, Sruogai dirbant beveik be atokvėpio – po 12–18 valandų per parą.
Tauro g. 10-3 bute vyko ne tik „Dievų miško“ kūrybinis procesas, bet ir asmeninė Sruogos drama. Pasakojama, kad Sruoga, neradęs žmonos ir dukters, pradėjo sąmoningai save naikinti, per dieną išgerdavo nuo trijų iki penkių litrų labai stiprios kavos arba arbatos, surūkydavo per šimtą papirosų. Vincas Mykolaitis-Putinas, tuo metu su šeima gyvenęs pirmame šio namo bute, prisimena, kaip naktimis Sruoga kankindavosi, šaukdavosi žmonos bei dukters, iš sielvarto daužydavo galva grindis. Galiausiai šiame bute 1947 m. spalio 16 d. Sruoga iškeliavo. Tai, kad paroda įrengta šiame bute, tarsi supina „Dievų miško“ kaip kūrinio ir paties autoriaus istorijas.
Abi tiriate Balio Sruogos gyvenimą ir kūrybą. Ar rengdamos parodą susidūrėte su netikėtais atradimais ar asmeniškai Jus nustebinusiais faktais?
M. B.: Rengiant parodą gavau galimybę tiesiogiai prisiliesti prie kiekvieno ,,Dievų miško“ puslapio, tiek rankraščio, tiek abiejų mašinraščių. Ši patirtis leido geriau suprasti tiek autorių, tiek kūrinį bei geriau pažinti tuometinį kontekstą. Peržvelgiant teksto taisymus, išryškėjus tendencijoms, kas ir kodėl buvo cenzūruojama, atsiskleidė, kokia buvo sudėtinga kūrinio kelionė iki skaitytojo rankų. Įspūdinga, kad ,,Dievų miško“ tekstas, redaguotas ir bandytas laipsniškai atkurti, savo pirminį pavidalą atgavo tik dabar.
N. M.: Šią parodą prisiminsiu ilgai, nes kol vyko darbai pabaigiau rengti naują „Dievų miško“ redakciją, kuri dabar jau redkolegijos narių rankose. Rengdama naują kūrinio tekstą, turėjau pakeliauti laiku – iš naujo įsigilinti į ankstesnių kūrinio redaktorių (Valio Drazdausko, Vytauto Rudoko, Donatos Linčiuvienės) asmenybes, perprasti jų darbo metodiką. Neatsitiktinai kelionės laiku akcentas, „Dievų miško“ rašymo dirbtuvių, kūrinio sluoksnių ir variantų perteikimo idėja įgyvendinta ir parodoje. Parodos lankytojams sudaryta galimybė pamatyti visą kūrinio raidos kelią nuo pirmųjų parašytų tekstų variantų iki paskutiniųjų išspausdintų.
Pasidalinkite vizija – ką lankytojas turėtų išsinešti iš parodos „Kodėl išbraukta?“
M. B.: Paroda pirmiausia skirta „Dievų miško“ kelionei nuo pirminio, Sruogos sukurto, varianto iki šiandienos. Manau, svarbiausias jos tikslas – supažindinti lankytojus tiek su tikruoju „Dievų mišku“, t. y. tokiu, kokį jį sumanė pats Balys Sruoga, tiek su sudėtinga teksto redagavimo istorija. Norėtųsi, kad „Dievų miškas“ taptų lankytojams dar artimesnis, suprantamesnis ir savesnis.
N. M.: Labiausiai norėčiau, kad būtų išgirstas kūrinio autorius. Anksčiau apie Balio Sruogos kūrinį daug ir įdomiai pasakojo kiti balsai – amžininkų, redaktorių, literatūrologų, tačiau pats autorius dar nė karto nebuvo išgirstas. Jo nuomonė, pozicija, perteikta lapeliuose, kurie prisegti prie „Dievų miško“ mašinraščio, kūrinio leidimuose atsidurdavo arba paraštėse, arba išvis pradingdavo.
Parodą galima aplankyti iki 2026 m. pabaigos Profesorių namo darbo valandomis (II 12–20 val.; III–V 9–18 val.; VI 10–15 val.) ir nemokamų ekskursijų metu. Registracija į ekskursijas vyksta įstaigos interneto svetinėje vilniusliterature.lt [https://www.vilniusliterature.lt/renginiai/month/] ir telefonu +370 678 83 651. Iki 2026 m. sausio 31 d. parodos lankymas – nemokamas, nuo vasario 1 d. Profesorių namo lankytojo bilietas kainuos 2 eurus, ekskursijos bilieto kaina asmeniui – 6 eurai.
Parodos kuratorės – dr. Neringa Markevičienė ir Miglė Baltrukevičienė
Architektas – Rokas Kilčiauskas
Grafikos dizainerė – Vilija Biekšaitė
Koordinatorė – Rūta Elijošaitytė-Kaikarė
Organizatoriai – VšĮ „Vilnius, UNESCO literatūros miestas“, Profesorių namas
Organizatoriai dėkoja Lietuvos literatūros ir tautosakos institutui, Maironio lietuvių literatūros muziejui, Aurimui Markevičiui.
VšĮ „Vilnius, UNESCO literatūros miestas“ įkurta 2021 m. lapkritį sostinei gavus UNESCO literatūros miesto statusą. Įsitraukdama į UNESCO literatūros miestų tinklo veiklas, VšĮ „Vilnius, UNESCO literatūros miestas“ organizuoja renginius, skirtus rašytojų ir kitų literatūros lauko profesionalų tobulėjimui, užsienio rašytojų rezidencijas sostinėje, inicijuoja edukacines veiklas suaugusiems ir vaikams. Įstaiga turi tris padalinius: Vilniaus literatų namus, Pamėnkalnio vilą ir Profesorių namą. Juose ne tik vyksta gausybė literatūrinių renginių, bet ir veikia jaunųjų rašytojų, knygų klubai, organizuojamos ekskursijos.
