Prancūzijos politikės Marine Le Pen pergalė 2027 m. prezidento rinkimuose galėtų vienu metu susilpninti Ukrainos finansavimą, jos narystės Europos Sąjungoje perspektyvą ir sankcijas Rusijai, perspėja politinės rizikos analizės bendrovės „Eurasia Group“ Europos padalinio vadovas Mujtaba Rahmanas. Lapkričio 12 d. laikraštyje „The Guardian“ paskelbtame nuomonės straipsnyje jis modeliuoja blogiausią scenarijų, pagal kurį Europos paramos netekusi Ukraina būtų priversta priimti Maskvos sąlygas, tačiau pabrėžia, kad visų tam būtinų aplinkybių sutapimas mažai tikėtinas.
M. Le Pen pergalė galėtų susilpninti finansavimą ir sankcijas
M. Rahmano analizės atspirties taškas – hipotetinė M. Le Pen pergalė Prancūzijos prezidento rinkimuose maždaug 2027 m. gegužę. Jo vertinimu, tapusi prezidente ji sustabdytų dvišalę Prancūzijos pagalbą Ukrainai, o priešinimasis didesniam šalies įnašui į ES biudžetą galėtų pakenkti ir bendram europiniam finansavimui.
Analitikas Italiją, Ispaniją, Graikiją, Austriją, Vengriją ir Slovakiją įvardija kaip valstybes, kurioms Ukraina yra mažesnis prioritetas. Italijos parama, jo vertinimu, galėtų dar susilpnėti po 2027 m. rinkimų.
Tokiu atveju didesnė našta tektų nedidelei Šiaurės ir Vakarų Europos valstybių grupei. M. Rahmanas abejoja, ar ji pajėgtų kompensuoti sumažėjusius Pietų ir Vidurio Europos šalių įnašus.
Pažeidžiamos būtų ir sankcijos Rusijai. ES Tarybos skelbiamais duomenimis, sektorinės ekonominės sankcijos šiuo metu pratęstos iki 2027 m. liepos 31 d. M. Rahmanas perspėja, kad Prancūzijos veto galėtų sutrukdyti jas pratęsti. Taip, jo vertinimu, kartu su finansavimu ir Ukrainos narystės ES perspektyva susvyruotų trys pagrindiniai Europos paramos ramsčiai.
Ukraina tebėra priklausoma nuo JAV ginklų ir žvalgybos
M. Rahmanas rimtų taikos derybų perspektyvą iki 2026–2027 m. žiemos pabaigos vertina kaip menką. Pasak jo, Rusija turi paskatų artimiausiais mėnesiais eskaluoti karą, siekdama silpninti Ukrainos ekonomiką ir civilių gyventojų moralę.
Amerikietiškų ginklų pardavimas, analitiko teigimu, Ukrainai tebėra itin svarbus. Tačiau JAV prezidento Donaldo Trumpo karinės intervencijos Artimuosiuose Rytuose apsunkino ypač reikalingų oro gynybos sistemų „Patriot“ perėmimo raketų tiekimą.
Ukraina taip pat labai priklauso nuo JAV išankstinio perspėjimo žvalgybos, ypač aptinkant Rusijos balistines raketas. M. Rahmanas prognozuoja, kad Europa iki 2030 m. veikiausiai nesukurs visiškai lygiaverčių pajėgumų. Vis dėlto jo bendra išvada – JAV Ukrainai nebėra tokios nepakeičiamos partnerės kaip 2024 metais, todėl daugiau dėmesio reikėtų skirti pačios Europos politinėms rizikoms.
Tuo metu Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas lapkričio 12 d. Airijos sostinėje Dubline pareiškė, kad Europai derybose dėl Ukrainos galėtų atstovauti Vokietija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Italija ir Lenkija.
Kancleris nurodė jau veikiantį Vokietijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės bendradarbiavimo formatą, vadinamą Europos trijule, arba E3, bei platesnį penkių šalių bendradarbiavimą. Tačiau, kaip pabrėžė F. Merzas, galutinis sprendimas dėl atstovavimo ES dar nepriimtas.
Blogiausiam scenarijui reikėtų kelių krizių vienu metu
M. Rahmano modeliuojamu blogiausiu atveju, Europai nebesugebant išlaikyti paramos, Ukraina būtų priversta susitarti Maskvos sąlygomis. Rusija išlaikytų aneksuotas teritorijas ir primestų Ukrainai draudimą stoti į NATO, kariuomenės dydžio apribojimus bei politinius reikalavimus, dangstomus vadinamąja „denacifikacija“.
Analitiko vertinimu, ukrainiečiai tokį susitarimą laikytų žeminančiu pralaimėjimu, ypač jeigu jis būtų pasirašytas spaudžiant JAV ir nesutariant Europos valstybėms.
M. Rahmanas perspėja, kad Rusijos okupacijoje likusiems civiliams grėstų masiniai sulaikymai, priverstiniai dingimai ir kankinimai. Evakuotis galintys žmonės papildytų Ukrainos viduje perkeltųjų asmenų gretas.
Remdamasis teritorijų perdavimui reikalingu referendumu, analitikas numato ir politinę dilemą Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui. Jeigu rinkėjai susitarimą atmestų, o šalis nebegalėtų tęsti kovos, prezidentui tektų primesti nepopuliarų sprendimą arba atsistatydinti.
Tačiau pats M. Rahmanas pabrėžia, kad tokiam scenarijui reikėtų kelių vienu metu susiklosčiusių sąlygų: visiškai nutrauktos JAV karinės ir žvalgybinės paramos, išsekusio Europos finansavimo be dvišalio pakaitalo ir nauja mobilizacija paremtos Rusijos eskalacijos. Visų šių aplinkybių sutapimą jis laiko mažai tikėtinu.
Analitiko išvada – Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas siekia išlaukti Vakarų nuovargio ir politiškai pasiekti tai, ko nepavyksta pasiekti mūšio lauke. Todėl 2027 m. politiniai pokyčiai Europoje, M. Rahmano vertinimu, gali tapti svarbia Ukrainos pažeidžiamumo priežastimi.
