Rugsėjo pradžioje Vilnijaus politikos, verslo ir įstatymų pasaulių lyderiai susirinko advokatų kontoros „Sorainen 30 -mečio“ renginyje ir aptarti regiono ateitį. Išėjo viena aiški dominuojanti tema: gynyba. Persijos diskusijoje pabrėžiama nuomonė, kad Baltijos šalys, nors ir mažos, turi išlikti atsparios ir parodyti, kad jos yra pasirengusios ginti savo laisvę. Verslo ir politiniai atstovai sutiko, kad būtina atgrasymo sąlyga yra kolektyvinės gynybos stiprinimas, pradedant nuo šių visuomenių mentaliteto pasikeitimo.
„Atsparumas yra ne tik ginkluotųjų jėgų užduotis – tai yra dažna priežastis, kuri prasideda nuo mūsų pačių požiūrio. Mūsų regiono stiprybė priklausys nuo to, ar tikime savo ateitimi ir esame pasirengę ją ginti. Jei visuomenė supranta, kad gynyba yra bendra atsakomybė, mes taptume stipresni, labiau pasitikintys savimi ir patrauklesni investicijoms bei bendradarbiavimui”, – pabrėžė Aku Sorainen, Soraineno įkūrėjas.
Visuomenė kaip gynybos ramstis
Buvęs Estijos ginkluotųjų pajėgų vadas rezervas Riho Terrasas pabrėžė, kad šiuolaikinės gynybos negalima laikyti vien tik kariuomenės atsakomybe. Estija sukūrė daugiasluoksnę sistemą, kurioje karo atvejis yra būtini sektoriams-telekomunikacijoms, energijai, maistui ir vandens tiekimui, bankininkystei-tai palaikys civilinės institucijos ir privačios organizacijos. Vidaus saugumas, diplomatinės paslaugos ir net psichologinė gynyba yra visi elementai, kurie sustiprina visuomenės pasirengimą ir užtikrina, kad valstybė nesugrius net per krizę.
Tuo tarpu Latvijos verslininkas Maris Simanovičsas prisiminė Ukrainos patirtį: kuo daugiau visuomenės užsiima pasirengimu, tuo mažiau chaoso yra karo pradžioje. Latvijoje vis daugiau verslininkų savanoriškai prisijungia prie gynybos NVO – pats Simanovičsas yra Latvijos nacionalinės gvardijos savanoris. Anot jo, tai rodo, kad civiliai gyventojai gali tapti svarbia profesionalios armijos parama.
Lietuvoje šią tendenciją pastaraisiais metais sustiprino gynybos technologijų ekosistema. Anot Edvino Kerza, buvusio Lietuvos Nacionalinės gynybos ministerijos viceprezidento ir dabar „Scale Wolf Fund“ vadovo, technologijų sektoriuje vis daugiau ir daugiau iniciatyvų, siekiant sustiprinti šalies atsparumą. Nuo pradedančių įmonių iki novatoriškų sprendimų, skirtų karinės ir civilinės gynybos poreikiams, ši ekosistema rodo, kad visuomenė tampa aktyvia jos dalimi.
Ginklų prieinamumas: tarp kultūros ir įstatymų
Diskusijos metu ginklai pasirodė kaip vienas jautriausių, bet ir vienas iš svarbiausių klausimų. Suomijos investuotojas ir rezervo pareigūnas Peteris Fagernas atkreipė dėmesį, kad savo šalyje ginklų gynybos ir nuosavybės kultūra buvo giliai įsišaknijusi dešimtmečius ar net šimtmečius. Beveik kiekvienas kiekvienos šeimos vyras prisijungia prie armijos, šaudymas ir medžioklė išlieka populiaria veikla, o civiliai gyventojai nuo XX amžiaus vidurio dalyvavo specialiuose gynybos kursuose. Suomijoje Europoje yra daugiausiai ginklų vienam gyventojui – apie 32 iš 100 žmonių – ir dabar plečia savo šaudymo infrastruktūrą, nes visuomenė aktyviai ruošiasi įvairiems scenarijams.
Anot Simanovčiaus, padėtis Latvijoje yra daug kuklesnė: tik 10 ginklų 100 gyventojų ir tik keli šaudymo diapazonai visoje šalyje. Jo nuomone, plačiau ginkluoti pilietinę visuomenę ir išplėsti mokymo įstaigas padėtų sumažinti nerimą ir padidinti asmenų pasitikėjimą savo sugebėjimais.
Padėtis Lietuvoje yra kažkur tarp: medžioklės tradicijos lėmė palyginti daug ginklų, tačiau atitinkami įstatymai išlieka ypač ribojantys, net ir atsižvelgiant į karo Ukrainoje esančius fonus, kai ginklų poreikis žymiai padidėjo. Kerza pabrėžė, kad tiesiog šaunamųjų ginklų turėjimas neišsprendžia problemos – visuomenė turi būti pasirengusi jas naudoti atsakingai.
Aku Sorainenas susieja šią temą su platesne mentaliteto problema. „Pasitikėjimas savimi daro įtaką visiems visuomenės aspektams-nuo saugumo iki ekonomikos. Todėl svarbu, kad visuomenė būtų ne tik pasirengusi naudoti ginklus, bet ir suprasti jos vaidmenį bendroje gynybos sistemoje”,-pabrėžė Aku Sorainenas.
Sraša: iššūkiai ir galimybės
Visi diskusijos dalyviai sutiko, kad šaukimas yra paprasčiausias būdas įtraukti visuomenę į gynybos sistemą. Estija jau rodo pavyzdį: pusė visų ten esančių jaunų žmonių vykdo karinę tarnybą, kuri ne tik suteikia armijai papildomų galimybių, bet ir sukuria pasitikėjimą savimi ir sukuria ryšį tarp piliečių ir valstybės.
Šiuo metu Latvija atnaujina savo šaukimo sistemą, nors procesas yra lėtas: planas buvo iškviesti kelis tūkstančius šauktinių kiekvienais metais, tačiau praktiškai tik keli šimtai iš tikrųjų pradeda savo paslaugas kiekvienais metais. Tikslas – iki 2027 m. Pasiekti 32 000 šauktinių. Lithuania reikalavo devynių mėnesių nacionalinės tarnybos nuo 2015 m., Kai ji buvo atkurta po Krymo okupacijos. Kaip pažymi Kerza, ši sistema dar neapima visų jaunų žmonių, tačiau ji turi potencialo. Nevyriausybinės organizacijos, tokios kaip Lietuvos šaulių sąjunga, vaidina papildomą vaidmenį skatinant pilietinį supratimą ir patriotizmą.
Aku Soraineno įžvalga šiuo klausimu yra aiški: Nesuvokiant paslaugų prasmės, visuomenė išliks pažeidžiama. Kai kurie vyresniojo kartos „Baltics“ kartos turi patirtį sovietinėje armijoje, tačiau jauniems žmonėms reikia šiuolaikiškos patirties ir naujo pasakojimo – tarnybos kaip pasididžiavimo ir atsakomybės šaltinis.
Diskusija pakartotinai grįžo prie psichologinės pasirengimo. Suomija ir Estija rodo, kad visuomenės atsparumas prasideda nuo vidinio įsitikinimo: pasitikėjimo, kad šalis gali būti ginama. Baltijos šalys, vis dar gyvenančios okupacijos traumos šešėlyje, kartais linkusios daugiau galvoti apie atsitraukimą nei pasipriešinimą. Aku Sorainenas pabrėžia, kad šis požiūris turi pasikeisti: „Pasitikėjimas savimi yra saugumo pagrindas. Be jo nei investicijos, nei karinės galimybės neveiks. Tačiau kartu su juo galime būti ne tik saugesni, bet ir patrauklesni bendradarbiavimui, investicijoms ir ekonomikos augimui.”
„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai. Už pranešimų turinį atsako juos paskelbę asmenys bei jų atstovaujamos organizacijos.
