Europos Sąjunga (ES), deklaruojanti kovą su klimato kaita ir oro tarša, siūlo griežtinti senesnių transporto priemonių priežiūros reikalavimus ir net svarsto galimybę visiškai uždrausti senesnių dyzelinių automobilių dalyvavimą eisme. Nors idėjos skamba „žaliai“ ir progresyviai, praktikoje jos gali tapti smūgiu milijonams vidutinių ir mažiau pasiturinčių europiečių – ypač Lietuvoje, kur automobilio keitimas dažnai yra ne pasirinkimas, o būtinybė dėl pragyvenimo.
Techninės apžiūros „reforma“ – kasmetinis mokestis už seną automobilį?
Europos Komisija siūlo, kad visiems automobiliams, kurių amžius viršija 10 metų, būtų privaloma kasmetinė techninė apžiūra. Lietuvoje tai paliestų apie 1,4 mln. automobilių – tai reiškia, kad faktiškai didžioji dauguma šalies gyventojų būtų priversti lankytis techninių apžiūrų centruose dvigubai dažniau nei dabar.
Oficialus šių pokyčių tikslas – didesnis saugumas ir mažesnė tarša. Tačiau realybėje tai gali virsti tik dar viena prievole, kurios naštą prisiima ne taršiausi pramonės sektoriai, o paprasti žmonės, turintys 15 metų senumo „Volkswagen Golf“. Kelių policijos duomenimis, senesni automobiliai nėra reikšmingai labiau linkę į nelaimingus atsitikimus, jei jie yra tvarkingi. Tad kyla klausimas – ar tai rūpinimasis saugumu, ar tiesiog dar vienas būdas papildyti biudžetą?
Dyzelinių automobilių demonizavimas – ne mokslu, o politika grįstas sprendimas?
Daugelyje Vakarų Europos miestų jau įsigaliojo draudimai ar ribojimai dyzeliniams automobiliams. ES svarsto šias priemones įteisinti plačiau – iš esmės žengiant link visuotinės dyzelių diskriminacijos. Tačiau ar tikrai šie žingsniai pagrįsti moksliniais įrodymais, ar tai tik politinė mada?
Šiuolaikiniai dyzeliniai automobiliai (su „Euro 5“ ar „Euro 6“ standartais) dažnai būna net mažiau taršūs už benzininius analogus. Nepaisant to, jie įvardijami kaip „blogio šaknys“, o jų savininkai – tarsi klimato kenkėjai. Toks požiūris ne tik ignoruoja realų poveikį aplinkai, bet ir sukuria socialinę atskirtį tarp tų, kurie gali sau leisti elektromobilį, ir tų, kuriems dyzelinis „Passat“ yra vienintelė reali transporto priemonė.
Lietuvos kontekstas: būsime baudžiami už tai, kad esame neturtingesni?
Lietuvoje vidutinis automobilio amžius siekia apie 15 metų – vienas didžiausių rodiklių visoje ES. Vairuotojai renkasi senus automobilius ne iš mados, o iš būtinybės. Valdžios bandymai taikyti „vakarietiškus“ reikalavimus net neatsižvelgiant į ekonominę realybę atrodo ne tik neatsakingi, bet ir ciniški.
Ar Lietuva turės teisę priešintis ES iniciatyvoms, kurios, kaip rodo praktika, dažnai priimamos Briuselyje be realios periferinių šalių įtakos? Ar galime tikėtis, kad mūsų politikai gins tautos interesą, ar vėl bus tylūs vykdytojai?
Alternatyvos – bet tik turtingiesiems?
Oficialiai skatinama persėsti į elektromobilius. Tačiau ar kas nors realiai paskaičiavo, kiek žmonių Lietuvoje gali įsigyti 30–50 tūkst. eurų kainuojančią transporto priemonę, kai jų pajamos vos viršija minimumą? Valstybinės subsidijos – simbolinės, infrastruktūra – neišvystyta, o naudoti elektromobiliai dar nepasiekė pakankamo kiekio rinkoje.
Taigi alternatyva egzistuoja tik teoriškai. Praktikoje gyventojams lieka pasirinkimas: arba toliau važinėti su „seniena“ ir būti finansiškai baudžiamam, arba išvis atsisakyti automobilio – kas daugelyje Lietuvos regionų reikštų socialinę atskirtį ir mobilumo praradimą.
Kova su klimato kaita ir oro tarša yra būtina, bet ji negali vykti vien vargingiausių sąskaita. Jei Europos Sąjunga ir nacionalinės valdžios nesugebės pasiūlyti realių alternatyvų, o tik taikys naujus mokesčius ir ribojimus, tai bus ne žingsnis į pažangą, o į gilėjančią socialinę atskirtį.
