„Valstybės dienos proga mūsų gyventojai su kaimynais kartu giedojo Lietuvos himną“, – draugiškais santykiais džiaugiasi Dūseikių socialinės globos namų direktorė Nijolė Rubežienė. Nors prieš septynerius metus, kuriantis pirmiesiems grupinio gyvenimo namams, situacija buvo visiškai kitokia – bendruomenės rinkdavo skundus, o namų gyventojai būdavo stebimi kaip pro padidinamąjį stiklą. Šiandien net tyrimai patvirtina: baimės buvo nepagrįstos, o santykiai tarp namų gyventojų ir kaimynų daugumoje vietovių vertinami labai gerai.
Teisė gyventi bendruomenėje
„Grupinio gyvenimo namai suteikia teisę asmenims su negalia gyventi bendruomenėje ir būti jos nariais“, – sako Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Horizontalios politikos ir projektų valdymo grupės vyresnioji patarėja doc. dr. Rasa Genienė.
Anksčiau vienintelė alternatyva suaugusiems asmenims su intelekto ar psichosocialine negalia buvo didelės, nuo gyvenviečių nutolusios globos įstaigos, kuriose vyravo grupinė kultūra, o individualiam dėmesiui vietos nelikdavo. Grupinio gyvenimo namai, anot patarėjos, situaciją pakeitė. Žmonės su intelekto ar psichosocialine negalia dabar gyvena įprastoje aplinkoje, tampa lygiaverčiais bendruomenės nariais, gali naudotis tomis pačiomis paslaugomis kaip ir visi kiti: eiti į parduotuvę, kirpyklą, sporto salę, lankytis renginiuose, dirbti ar dalyvauti užimtumo veiklose. „Tai sugrąžino žmonėms gyvenimus“, – teigia R.Genienė.
Šiuo metu Lietuvoje veikia beveik šimtas grupinio gyvenimo namų 37 rajonuose, juose gyvena 831 žmogus su intelekto ar psichosocialine negalia. Dalis namų statomi naujai, kiti įrengiami jau esamuose pastatuose, būna, kad namai nuomojami ar įsigyjami.
Iki 2030 metų iš Europos Sąjungos investicijų planuojama įsteigti dar 75 naujus grupinio gyvenimo namus įvairiose šalies savivaldybėse. O tos savivaldybės, kurios jau turi šios srities patirties, tokius namus kuria ir savo iniciatyva bei lėšomis.
Tiesa, prieš dešimtmetį, pertvarkai tik prasidėjus, ne viena bendruomenė naujuosius kaimynus sutiko priešiškai. Žiniasklaidoje ypač daug dėmesio sulaukė Žiežmarių bendruomenės protestai, tačiau panašių reakcijų būta ir kituose miesteliuose. „Buvo baimių dėl nesaugios kaimynystės, dėl nekilnojamojo turto vertės kritimo. Ir, matyt, dėl tų stereotipų, kurie dar yra – užaugome visuomenėje, kurioje tokių žmonių tiesiog nematėme“, – aiškina R.Genienė.
Tyrimas: baimės nepagrįstos
Ar šios baimės pasitvirtino? Praėjus dešimčiai metų nuo grupinio gyvenimo namų tinklo kūrimo pradžios, Vilniaus universitetas kartu su Lietuvos negalios organizacijų forumu atliko išsamų tyrimą. Mokslininkai išanalizavo 116 žiniasklaidos publikacijų, apklausė grupinio gyvenimo namų atstovus, policijos pareigūnus ir seniūnus iš daugumos vietovių, kuriose tokie namai veikia.
Tyrimo duomenys atskleidė, kad prieš įsikuriant grupinio gyvenimo namams – maždaug 2014-2019 metais – viešojoje erdvėje dominavo trys pagrindinės baimės: kad kaimynystė taps nesaugi, kad gyvenimas šalia bus nemalonus ir atgrasus, ir kad kris nekilnojamojo turto vertė. Rezultatai paneigė visus tris nuogąstavimus. Neužfiksuota nė vieno grupinio gyvenimo namų gyventojų padaryto nusikaltimo bendruomenės atžvilgiu – policijos pareigūnai šių namų nelaiko rizikos židiniais. Nekilnojamojo turto kainos nenukrito – kai kuriose bendruomenėse netgi kalbama apie viso kvartalo vertės augimą dėl investicijų į aplinkinę teritoriją. Net 90 proc. bendruomenių nefiksavo jokių incidentų, o kilusios smulkios įtampos buvo greitai išspręstos.
„Tyrimas įrodė, kad baimės kilo iš nežinojimo ir stigmatizuojančių nuostatų, o reali patirtis paneigė išankstinius įsitikinimus, – teigia viena tyrimo autorių, Lietuvos negalios organizacijų forumo advokacijos vadovė Simona Aginskaitė. – Tai leidžia tikėti, kad su šiomis negaliomis susijusios stigmos silpnės.“
Tyrimo duomenis patvirtina ir vieno miestelio seniūnas: „Dabar tie priešininkai nuleistų akis iš gėdos. Esą priekabiauja prie vaikų, gąsdina – bet niekas nepasitvirtino.“
Panašias nuotaikas patvirtina ir kiti bendruomenių atstovai – grupinio gyvenimo namų gyventojai su darbuotojų pagalba sklandžiai įsiliejo į vietos gyvenimą, prisideda prie savanoriškų veiklų, aktyviai dalyvauja renginiuose.
Anot R.Genienės, stigmos mažėjimas – natūralus procesas. „Kai kyla bendruomenės pasipriešinimas, žmonės nežino, kas atsiras šalia, ir ta baimė yra natūrali. Bet realus pokytis įvyksta tada, kai kaimynystė atsiranda, kai galime pamatuoti santykį ir įsitikinti, kad šalia gyvena lygiai tokie patys kaimynai“, – sako ji.
Per metus priprato
Gerėjančias tendencijas stebi ir grupinio gyvenimo namų darbuotojai.
Kelmės rajono socialinių paslaugų centro Grupinio gyvenimo namų, įsikūrusių Paprūdžių kaimelyje, vyriausioji socialinė darbuotoja Simona Geštautaitė prieš metus pasakojo, kad pradžia buvo sunki: „Kaimo bendruomenė baiminosi ir šalindavosi, smalsesni klausdavo: kas jūs čia tokie, ar neužpuls? Mėginome užmegzti ryšį, organizavome šventes, tinklinio varžybas – bet sulaukėme negražių replikų. Bandėme vienyti, bet buvome atstumti.“
Šiandien, anot socialinės darbuotojos, situacija pasikeitė kardinaliai. „Požiūris tikrai kinta gerąja prasme. Labai prisideda tai, kad gyventojai jau gyvena bendruomenėje, tarp žmonių. Ir tai, kad per socialinius tinklus vyksta sklaida – rodome, kaip jie gyvena, ir žmonės mato“, – pasakoja ji.
Pašnekovė džiaugiasi, kad dialogas su bendruomene tapo abipusis. „Mūsų kaime iki tol bendruomenė buvo ne itin aktyvi. Bet dabar viskas pasikeitė – išsirinko naują bendruomenės pirmininką, kviečia mus į renginius, patys paskambina ir parodo iniciatyvą. Mūsų gyventojai į bendruomenės veiklas eina jau ir be darbuotojų“, – pasakoja S.Geštautaitė.
Prie teigiamų pokyčių, pašnekovės teigimu, prisideda ir kasdienė integracija. „Vykstame į prekybos centrus, mus visi atpažįsta. Žmonės mato, kad tai nėra kas nors, ko reikia bijoti – tai tiesiog žmonės, kuriems reikia truputį daugiau pagalbos, ir viskas“, – tikina socialinė darbuotoja.
Skundė, vėliau nenorėjo paleisti
Dar ryškesnę transformaciją patyrė Telšių grupinio gyvenimo namai, kuriuos administruoja Dūseikių socialinės globos namai. Direktorė Nijolė Rubežienė prisimena 2017-uosius, kai buvo kuriami vieni pirmųjų grupinio gyvenimo namų Lietuvoje.
„Mes buvome tikros „pirmosios kregždės“. Tuomet dar vyravo neigiamas požiūris, nepagristos baimės – ir skundų buvo, ir kaip pro padidinamąjį stiklą žiūrėjo į mūsų gyventojus. Tikrai buvo iššūkių“, – prisimena Dūseikių socialinės globos namų direktorė Nijolė Rubežienė.
Ji pasakoja, kad darbuotojams pradėjus remontuoti ir ruošti butą intelekto ir psichosocialinę negalią turintiems asmenims, susirinko visa bendruomenė. Teko kalbėtis, aiškinti, kokie žmonės čia gyvens, kad bus nuolatinė darbuotojų priežiūra, kad baimės nepagrįstos.
Po ketverių metų, gyventojams keliantis į naują namą, kaimynai juos išlydėjo susigraudinę: „Sakė – tokių gerų kaimynų turbūt daugiau neturėsime.“
Naujoje vietoje santykiai, anot direktorės, taip pat susiklostė sklandžiai. Šių metų liepos šeštąją kaimynai paminėjo kartu. „Visi kartu ėjo himno giedoti. Mūsų žmones myli, palaiko. Per tiek metų bendruomenė pamatė paprastą tiesą: tie žmonės yra tokie pat kaip ir visi.“
Stengiasi maksimaliai užimti
Kaip pasakoja N.Rubežienė, Dūseikių grupinio gyvenimo namuose gyvena dešimt žmonių, o jų kasdienybė panaši į bet kurios šeimos. Iš ryto jie pavalgo pusryčius ir vyksta į socialines dirbtuves ar dienos centrus. Socialinėse dirbtuvėse vyksta rimti darbai: tvarkoma aplinka, moterys siuva. „Visi išeina kaip į darbą“, – sako N.Rubežienė.
Grįžę grupinio gyvenimo namų gyventojai ruošia vakarienę, prižiūri šiltnamį, sodina daržoves, konservuoja. „Kartais, jei nesinori nieko gaminti – susiorganizuoja picą į namus ar nueina pavalgyti į kavinę“, – šypsosi direktorė.
Laisvalaikiu jie dalyvauja miesto renginiuose, šventėse – patys pasirenka, kur nori nueiti.
Direktorė pasidžiaugė, kad viena gyventoja iš grupinio gyvenimo namų jau persikėlė į apsaugotą būstą – dar aukštesnę savarankiškumo pakopą, kai žmogus gyvena beveik visiškai savarankiškai, o specialistų pagalba reikalinga tik minimaliai.
„Gyvenimas čia keičia žmones: jie įgyja daugiau savarankiškumo, gali patys planuoti, priimti sprendimus. Matome, kokie jie tapo atsakingi ir veiklūs. Pradžioje nebuvo lengva, bet dabar jie tiek visko įgavo“, – jautriai kalba N.Rubežienė.
Autorė: Rasa Kasperavičiūtė-Martusevičienė
„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai. Už pranešimų turinį atsako juos paskelbę asmenys bei jų atstovaujamos organizacijos.
