ČIURLIONIO ERDVĖS: patirtis anapus interpretacijos
Medijų opera kaip šiuolaikinė patirties forma
Refleksijos autorius
Andrius KASPARAITIS
Medijų operos „ČIURLIONIO ERDVĖS: Žalčio kelias“ autoriai – Audronė Žigaitytė ir Mantas Bartusevičius.
Spektaklio vizualinėje dramaturgijoje panaudota daugiau kaip 200 Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tapybos darbų, tampančių aktyvia meninio pasakojimo dalimi.
Muzikinį audinį sudaro skirtingų Čiurlionio kūrybos laikotarpių ir žanrų opusai:
harmonizuota lietuvių liaudies daina „Sutems tamsi naktužėlė“ (atlieka Vilniaus sakralinės muzikos choras ADORAMUS, vadovas Imantas Jonas Šimkus);
Kvarteto pirmosios dalies fragmentas (aranžavo Vilhelmas Čepinskis, atlieka Šiaulių miesto simfoninio orkestro kamerinė grupė „Camerata Solaris“, diriguoja V. Čepinskis);
simfoninių poemų „Miške“ ir „Jūra“ fragmentai bei kantata „De Profundis“, atlieka Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Juozas Domarkas) ir Kauno valstybinis choras (meno vadovas Petras Bingelis), diriguoja Juozas Domarkas.
Kodėl prie šio spektaklio norisi grįžti
Yra spektaklių, kuriuos žiūrovams užtenka pamatyti tik kartą. Yra ir tokių, į kuriuos norisi sugrįžti, nes pirmas kartas tik atveria duris. Medijų opera „ČIURLIONIO ERDVĖS: Žalčio kelias“ priklauso antrajai kategorijai. Ne todėl, kad kūrinys būtų neaiškus ar per sudėtingas, bet todėl, kad jo poveikis nėra momentinis – jis kaupiasi, sluoksniuojasi, grįžta.
Spektaklį mačiau tris kartus. Ir tai nėra atsitiktinumas. Dar daugiau – nebuvau vienintelis: dalis žiūrovų sąmoningai rinkosi antrą ar net trečią seansą. Tokia grįžimo praktika Lietuvos muzikiniame teatre reta, ypač kalbant apie šiuolaikinius, tarpdisciplininius projektus. Tai jau pats savaime svarbus recepcijos faktas.
Ši recenzija nėra bandymas įvertinti ČIURLIONIO ERDVES tradicine prasme. Greičiau – mėginimas įvardyti, kodėl šis kūrinys veikia taip, kaip veikia, ir kodėl jis ženkliai skiriasi nuo daugelio jubiliejinių Čiurlionio 150-mečio projektų.
Medijų opera kaip savarankiška meno forma
ČIURLIONIO ERDVĖS nėra nei koncertas, nei paroda, nei kino seansas. Tai ir ne „vizualizacija“ ar „interpretacija“, kaip dažnai bandoma apibūdinti panašius projektus. Kūrinys veikia kaip medijų opera tikrąja šio žodžio prasme – jis turi savitą dramaturgiją, ritmą, vidinę logiką ir emocinį lauką.
Penki ekranai čia nėra dekoratyvus efektas. Jie kuria daugiaplanę erdvę, kurioje vaizdas ne lydi muziką, o veikia lygiavertiškai, žiūrovas atsiduria tarytum kūrinio viduje. Tai ypač svarbu kalbant apie Čiurlionį, nes jo kūryba pati savaime balansuoja tarp muzikos ir vaizdo.
Vizualinėje dramaturgijoje panaudota daugiau kaip 200 Čiurlionio tapybos darbų, tačiau jie nėra „cituojami“ ar demonstruojami kaip muziejiniai eksponatai. Jie tampa kintančia, pulsuojančia erdve, vedančia per stichijas, būsenas, mitologinius ženklus. Tai – ne iliustracija, bet procesas.
Šiame kontekste ypač taikli filosofo Krescencijaus Stoškaus įžvalga: „Medijų opera ČIURLIONIO ERDVĖS – reiškinys, kuriam šiandien Lietuvoje paprasčiausiai nėra matavimo vienetų. Tokį mastą sunku vertinti tradicinėmis kritikos kategorijomis, nes čia susilieja skirtingos žinojimo sritys – muzika, vaizdas, mitologija, istorija, psichologija, net kosminė vaizduotė.“
Šis „matavimo vienetų nebuvimas“ nėra trūkumas, priešingai, tai – kūrinio stiprybė. Juolab kad jis sąmoningai nebuvo taikomas prie patogių apibrėžčių.
Žalčio kelias kaip struktūrinis raktas
Vienas netikėčiausių ir stipriausių ČIURLIONIO ERDVIŲ aspektų – dramaturgija. Ji nėra naratyvinė, tačiau aiškiai struktūruota. Žalčio kelias čia veikia kaip mitologinis ir egzistencinis vektorius: judėjimas, virsmas, cikliškumas.
Svarbus raktas į „ČIURLIONIO ERDVIŲ: Žalčio kelio“ suvokimą buvo žiūrovams pateikta programėlė, kurioje aiškiai artikuliuota kūrinio idėjinė ašis. Pasak Audronės Žigaitytės, ši medijų opera gimė ne kaip bandymas iliustruoti Čiurlionį, o kaip pastanga „iššifruoti“ jo pasaulėvaizdį – muzikos, tapybos ir mąstymo sandūroje slypinčią kosminę logiką. Žaltys čia nėra folklorinis personažas, jis – struktūrinis principas, mitologinė ašis, leidžianti skaityti Čiurlionio kūrybą per perėjimo, spiralės, bangos ir kilimo motyvus. Dramaturginė spektaklio kelionė – nuo Raigardo vandens pradžios per judėjimo, transformacijos, kosminės kulminacijos „REX“ ir sugrįžimo į „Bičiulystės saulę delne“ – paklūsta ne naratyvinei, bet kosmogoninei logikai. Ypač reikšminga, kad žaltys spektaklyje niekada nėra tiesiogiai vaizduojamas: jis egzistuoja kaip linija, vingis, šviesos judėjimas, į kurį įtraukiamas pats žiūrovas. Tokiu būdu ČIURLIONIO ERDVĖS tampa patirtimi mito viduje – kvietimu ne suprasti pasakojimą, o atpažinti savo paties judėjimą, savo ryšį su pasaulio tvarka.
Žiūrint spektaklį susidaro įspūdis, kad muzika rašyta specialiai rodomiems vaizdams. Tačiau iš tiesų garso takelis sumontuotas iš penkių skirtingų Čiurlionio kūrinių – nuo chorinės muzikos iki simfoninių opusų. O ir simfoniniai kūriniai skamba ne visa apimtimi, montuojami tik atskiri jų fragmentai. Tokia dermė liudija itin precizišką vidinę logiką.
Muzika čia veda, kvėpuoja, keičia vaizdo būsenas. Neatsitiktinai Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos Muzikos skyriaus vedėja, šios mokyklos absolventė Eglė Čobotienė šią patirtį, spektaklio įspūdį apibūdino kaip sinergiją: „Simbolių kalba ir vaizdai čia tarsi muzikavo, o muzika – tapė. Ši sinergija ne tik sujungė skirtingas meno formas, bet tiesiog užbūrė žiūrovą.“
Nuo maldos būsenos iki pakartotinio žiūrėjimo
ČIURLIONIO ERDVĖS buvo parodytos dešimt kartų, jas pamatė apie 300 žiūrovų – nuo ketverių iki aštuoniasdešimties metų. Toks amžiaus spektras dažnai tampa bendro recepcijos lauko kliūtimi, tačiau šiuo atveju nutiko priešingai: po kiekvieno seanso vykusiuose pokalbiuose nebuvo girdėti kritikos – tik įvairiausi komplimentai.
Skambėjo apibūdinimai, kad tai – tarsi maldos seansas, kad tai stipriausias iš visų Čiurlionio 150-mečiui sukurtų kūrinių, kad net ir puikiai išmanant Čiurlionio dailę, šiame kūrinyje ji atsiveria dar nepatirtais aspektais.
Ką kūrinys daro su Čiurlioniu – ir su mumis
„ČIURLIONIO ERDVĖS: Žalčio kelias“ nėra dar vienas jubiliejinis projektas. Tai – gyvas kūrinys, kuris ne reprezentuoja Čiurlionį, o su juo kalbasi. Jis neprisideda prie ikonografijos, bet grąžina Čiurlionį į patirties lauką.
Galbūt todėl šis spektaklis taip sunkiai pasiduoda kritikai tradicine prasme. Kaip taikliai pastebėjo Krescencijus Stoškus, „stebuklas netelpa į vertinimo schemas“. O gal svarbiausia tai, kad kūrinys nepalieka žiūrovo neutralioje pozicijoje – jis kviečia grįžti, peržiūrėti, permąstyti.
Ir tai, ko gero, yra didžiausias jo laimėjimas.
