Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomi unikalūs sakralinio meno kūriniai, įskaitant lietuviškuoju da Vinčiu vadinamo dievdirbio Vinco Svirskio kryžius ir įspūdingą 4 tūkstančių šventųjų skulptūrėlių kolekciją. Šiame muziejuje lankytojai gali patirti ypatingą dvasinę kelionę ir prisiliesti prie Lietuvos kultūros paveldo.
Pasak Liaudies meno skyriaus rinkinio kuratorės Vilmos Kilinskienės, pirmasis sustojimas – Kryžių kiemelis, kur dažnai skamba sutartinės. Vėliau keliaujama į Liaudies meno skyriaus fondą, kuriame saugoma įspūdinga šventųjų skulptūrų kolekcija.
**Kryžių kiemelis: Išgelbėtos istorijos**
Kryžių kiemelyje eksponuojama paroda „Kryžių Lietuva“ atspindi šalies istoriją ir žmonių tikėjimą. Dideli mediniai kryžiai mena laikus, kai jie puošė Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį. 1957 m. tuometinis muziejaus direktorius Juozas Apuokas-Maksimavičius įsakė juos sunaikinti, tačiau M. K. Čiurlionio muziejininkai, rizikuodami, naktį išgelbėjo šiuos sakralinius simbolius. Atgavus Nepriklausomybę, pagal išsaugotus kryžius buvo atkurti tie, kurie dabar stovi šalia Amžinosios ugnies.
V. Kilinskienės teigimu, anksčiau kiekvienas ūkininkas savo sodyboje turėjo koplytėlę ar kryžių. Kryžius simbolizavo prašymą, padėką ir pagarbą Dievui. Prie jo melsdavosi, prašydami pagalbos ir dėkodami už malones. Tikėta, kad kryžius saugo nuo ligų, karų, marų ir kitų nelaimių. Jis būdavo statomas ir kaip įžadų ženklas, pavyzdžiui, išvykstant į karą. Pastačius kryžių, jį pašventindavo. Prie kryžiaus reikėdavo nusiimti galvos apdangalą, persižegnoti ir sukalbėti maldą.
**Kryžiai – Tyli Kova ir Sutartinių Skambesys**
Šie sakraliniai objektai būdavo statomi ne tik sodybose, bet ir laukuose, pakelėse, miškuose, kryžkelėse, kapinėse ir šventose vietose. Prie pakelės kryžių laidodavo nekrikštytus kūdikius, kuriems anksčiau nebuvo leidžiama ilsėtis kapinėse. Kryžius žymėdavo kaimo pradžią ir pabaigą. Įdomu, kad jaunuolis, rinkdamasis nuotaką, atkreipdavo dėmesį į merginos šeimos kryžių – kuo jis gražesnis, tuo šeima laikoma doringesne ir tvarkingesne. Per Kryžiaus dienas žmonės keliaudavo nuo vieno kaimo kryžiaus iki kito, melsdamiesi ir giedodami.
Kryžiai taip pat buvo tylus pasipriešinimas okupantams. Carinė Rusija ir sovietų valdžia draudė statyti kryžius, juos naikino, tačiau žmonės slapta juos atstatydavo, taip formuodami garsųjį Kryžių kalną.
Kryžių kiemelyje galima pamatyti įspūdingas XIX a. geležines kryžių viršūnes, kurios anksčiau puošė bažnyčias, varpines, stogastulpius ir koplytėles. Viršūnėse išraižyti baltiški simboliai, vėliau papildyti Kristaus ir Marijos monogramomis. Šiandien Kryžių kiemelyje dažnai skamba sutartinės, o rugpjūčio 14 d. vyksta tradicinis sutartinių maratonas „Suburtynė“, trunkantis visą parą.
**Vincas Svirskis: Dievdirbys, Prilygstantis da Vinčiui**
Ekspozicijoje išsiskiria penki Vinco Svirskio (1835–1916) sukurti kryžiai. Šis žymus dievdirbys gimė laisvųjų valstiečių šeimoje ir turėjo galimybę stebėti dvarų kultūrą. Jis giedojo lotyniškai mišiose ir mokėsi tapybos pas dailininką Mykolą Elvyrą Andriolį. Barokinės bažnyčios įkvėpė jį sukurti unikalų liaudiškojo baroko stilių.
„Vincas Svirskis buvo lietuviškasis da Vinčis: išradėjas, inžinierius, bandęs kurti sklandytuvus ir kitus įrenginius. Jis atspindėjo dievdirbių gyvenimo būdą – nuolat keliaudavo, neturėdavo šeimos ir nuolatinės gyvenamosios vietos. Dirbdamas apsistodavo pas užsakovus, o baigęs darbus keliaudavo toliau. V. Svirskis dažnai neimdavo atlygio, o jei gaudavo pinigų, pirkdavo saldainių ir išdalindavo vaikams“, – pasakojo V. Kilinskienė.
V. Svirskis sukūrė daugiau nei 200 ąžuolinių kryžių. Dirbdamas jis giedodavo giesmes ir laikydavosi rimties. Gyvendamas spaudos draudimo laikais, jis užsispyrusiai droždavo užrašus tik lietuvių kalba ir platino uždraustą spaudą.
**Baublys: Retas Sakralinio Meno Pavyzdys**
Kryžių kiemelyje galima pamatyti iš tuščiavidurio ąžuolinio rąsto sukurtą koplytėlę – baublį. Tokios koplytėlės buvo labai retos. Pavadinimas kilo dėl neįprasto garso, kurį sukelia vėjas, patekęs į koplytėlės vidų. Ekspozicijoje esančioje koplytėlėje stovi šv. Jono Nepomuko skulptūrėlė – čekų šventojo, saugančio nuo vandens stichijų. XIX a. valstiečiams dievukai koplytėlėse reiškė saugotojus nuo pavojų ir namų sergėtojus. Tikėta, kad išėmus dievuką iš koplytėlės, jis praranda savo galias. Ši koplytėlė anksčiau stovėjo Vaidatonių kaime.
Žemaitijoje dar galima rasti sodybų, kuriose stovi koplytėlės su užuolaidėlėmis ir skulptūrėlėmis. Žemaičiai koplytėles stato ant žemės, o aukštaičiai kabina aukštai medyje.
**4 Tūkstančiai Šventųjų: Įspūdinga Kolekcija**
Liaudies meno skyriaus fonde saugoma įspūdinga 4 tūkstančių šventųjų skulptūrėlių kolekcija. Muziejininkė V. Kilinskienė vardina už stiklo matomus šventuosius: šv. Ona, šv. Rokas su paukšteliu, šv. Izidorius, šventosios moterys, šv. Juozapas, šv. Antanas, šventoji Šeima, šv. Jurgis.
„Apie 95 proc. šventųjų yra kankiniai ir vaizduojami su kankinystės atributais – palmės šakele ir kankinystės įrankiu. Šv. Agota vaizduojama su duonos kepaliuku, šv. Barbora – su kalaviju ir taure su ostija“, – pasakoja muziejininkė.
Ekspozicijoje mažai šv. Kazimiero skulptūrėlių, nes valstiečiams svarbesni buvo globėjai nuo nelaimių. Didžiausi eksponatai – šv. Florijonai, saugantys nuo gaisro. Kiekvienas miestelis anksčiau turėjo šv. Florijono paminklą aikštėje.
**Rūpintojėlis: Įvertintas Paryžiuje**
Liaudies meno ekspozicijoje vertingas Rūpintojėlis, pagal kurį 1937 m. Vytautas Kašuba ir Juozas Mikėnas išdrožė didžiulį Rūpintojėlį, atstovavusį Lietuvai pasaulinėje parodoje Paryžiuje ir pelniusį didįjį prizą. Šis eksponatas dažnai keliauja į kitus muziejus.
Saugykloje suformuotas Kristaus kampelis, kuriame pasakojama jo gyvenimo istorija. Čia pat matyti pelikanas, simbolizuojantis Kristaus kūną, atiduotą už žmoniją. Akis trikampyje reiškia, kad Dievas viską mato.
Muziejuje saugomus sakralinius objektus kūrė ne tik Vincas Svirskis, bet ir Ksaveras Danauskas, K. Varnelis, J. Bieliauskas ir kiti liaudies meistrai.
**Simbolika: Raktas į Liaudies Meną**
Liaudies meno skyriuje dirbanti V. Kilinskienė teigia, kad jai įdomiausia simbolika. Ją sužavėjo Veliuonos bažnyčios ikonografija ir šventųjų atributai.
„Liaudies mene nėra nieko atsitiktinio, viskas turi gilesnę prasmę“, – įsitikinusi V. Kilinskienė.
Eksponatai į muziejų atkeliavo XX a. pr. iš Žemaitijos, kur Kauno meno mokyklos mokytojai su studentais rengė ekspedicijas. Dažniausiai naudojama medžiaga – liepa, obelis ir ąžuolas. Pagamintus sakralinius objektus pašventindavo bažnyčia.
**Liaudies Grafika: Ant Skrynių ir Sienų**
Liaudies meno skyriuje saugomi ir XIX a. medžio raižiniai, kuriais valstiečiai puošdavo namų sienas ir skrynias. Raižiniai saugodavo nuo konkrečių nelaimių ir buvo keičiami liturginių metų bėgyje. Populiarus buvo raižinys su dvylika Jėzaus apaštalų. Šiuo metu raižiniai saugomi saugykloje.
