Kamieninės ląstelės
Prof. Petras Stirbys, Niujorko mokslų akademijos narys
Mokslo pasaulio galimybės neišsemiamos, tačiau ne visi įkvepiantys sumanymai išsipildo – kartais šaunama pro šalį. Šis straipsnis – apie daug optimizmo sukėlusią idėją, tačiau, atsargiai vertinant, tik iš dalies pasiteisinusią, vis dėlto nesėkme nevadintiną.
Įkvepiantis sumanymas
Jau keli dešimtmečiai vyksta debatai apie kamieninių ląstelių neribotas galimybes, jų universalumą, milijonams ligonių sužadintas viltis iš esmės atsinaujinti, tiesiog kapitališkai susiremontuoti savo organizmą, tarkim, po įvairių destrukcinio pobūdžio ligų. Optimizmu padvelkė ligoniams, patyrusiems išeminio pobūdžio žalą.
Viskas prasidėjo nuo išties genialios idėjos, atveriančios perspektyvą iš žmogaus kamieninių ląstelių užsiauginti audinių ir ląstelių, kuriomis būtų galima pakeisti ligų nualintus organus. Atsirado biomedicininė galimybė pasigaminti bet kokį audinį, net odą, kaulinę struktūrą, raumenis, nervus, bet ką, ko reikia konkrečiam gyvam subjektui. Tai pačių įvairiausių organų žuvusių ląstelių atsinaujinimo idėja, pranokstanti fantaziją. Tai buvo rimta paraiška ir revoliucinis bandymas įžengti į audinių inžinerijos erdves. Nors gyvybingų ląstelių kultivavimo užuomazginiai bandymai prasidėjo dar XIX a., tačiau novatoriška mintis ir jos pagrindimas buvo sugeneruoti 1960 m. Kanadoje, Toronto ir Ontarijo vėžio tyrimų institutuose, o jos autoriai – J. Till ir E. McCullon.
Visame pasaulyje sukruto entuziastai, su dideliu užsidegimu ėmęsi tirti teoriškai neaprėpiamas galimybes, tikėdamiesi epochos lygio proveržio ir perversmo medicinoje. Kūrėsi mokslinės eksperimentinės laboratorijos, siekusios nustebinti žmoniją. Atsirado naujas terminas – ląstelių terapija.
Nepaprastai patrauklūs teoriniai sumanymai sunkiai skynėsi kelią ir, kaip tuoj įsitikinsime, apsiribojo šiokiais tokiais konkrečiais rezultatais, daugeliu atvejų tik eksperimentų su gyvūnais lygmeniu. Net ir nedideli pasiekimai generavo begalę mokslinių straipsnių, besibaigdavusių užuominomis apie laukiamus klinikinius rezultatus, kurie, kaip daugelis manė, tuoj tuoj taps akivaizdūs. Daug kam svaigo galva nuo minties apie chimerinio lygio fantazijų įgyvendinimą – potencialią galimybę atsinaujinusiomis ląstelėmis pakeisti pasenusių organų ląsteles, na, senus organus – naujais, visiškai išvengiant imuninių kolizijų, taip išsprendžiant senėjimo problemą ir… žmogų beveik paverčiant nemariu. Proveržio būta, bet tikėtasi kur kas daugiau.
Bandymų ir klinikinio diegimo istoriją lydi kontroversijos, ažiotažas, džiugesio audros ir nusivylimai. Semdamiesi pozityvumo, nepraleiskime negirdomis J. Sabry įžvalgos: „Ląstelių terapija yra galingas būdas ląsteles paversti gyvais vaistais.“
Idėjos detalesnis pagrindimas
Grandiozinė idėja nebuvo iš piršto laužta, turėjo racionalų pagrindą. Dėmesys buvo telkiamas į embrionines ląsteles, iš kurių kaip žinome, vystosi visi vaisiaus, esančio gimdoje, organai. Jos vadinamos kamieninėmis, universaliomis, arba pluripotentinėmis ląstelėmis, turinčiomis savybių, vystantis vaisiui, diferencijuotis į įvairaus tipo ląsteles, o šios, vadovaujant individo genetinei programai, – transformuotis į konkrečius organus. Koncepcijos esmė štai kokia. Implantavus kamieninių ląstelių į konkretų organą, jos kažkokiu, mums nežinomu būdu, pajunta terpę, kurioje atsidūrė, įvertina aplinką, susiorientuoja kuria kryptimi vystytis, adaptuojasi ir, besidaugindamos atkartoja identišką morfologinę mikrostruktūrą, o taip pat funkciją, būdingą tam organui. Taigi sumanymas susikoncentravo į embrioninių ląstelių auginimą mėgintuvėliuose, vėliau jas įterpiant į pažeistą kūno organą, šitaip užpildant ligos paliktą defektą. Argi ne puiki naujiena būtų, tarkim, diabetu sergančiam žmogui tikėtis atkurti žuvusias kasos Langerhanso saleles, produkuojančias insuliną? Koncepcija buvo kupina logikos, nestokojo sensacijai būdingo užtaiso.
Atliekant eksperimentus iš gyvūno gimdos būdavo paimamos embrioninės ląstelės praėjus keletui dienų po apvaisinimo, t. y. dar iki jų diferncijavimosi į specifinių organų ląsteles, toliau jas auginant laboratorinėmis sąlygomis mėgintuvėlyje (lot. in vitro) iki norimos kondicijos. Tokioje stadijoje ląstelės yra plastiškos, pasiduoda tiksliniam jų vystymosi orientavimui, greitai auga jų skaičius, bet ne dydis. Jos turi unikalų gebėjimą atsinaujinti, daugintis ir vystytis tikslinga kryptimi, gali virsti kitomis ląstelėmis. Jos, beje, pasižymi išskirtinėmis regeneracinėmis savybėmis, kurios galėtų užpildyti donorinių organų paklausos deficitą. Buvo puoselėtas tikslas implantuoti kamienines ląsteles, kurios ilgainiui taptų specifiniu organu, užuot implantavus visą, ir dargi svetimą donorinį organą. Tai reikštų, kad laboratorijose būtų galima užsiauginti reikiamo organo užuomazginę dalį su konkrečiam pacientui tinkamu DNR kodu.
Jau keletą dešimtmečių pavyksta įveikti kai kurias kraujo ligas (leukemiją, limfomą, dauginę mielomą). Nepaisant didžiausių pasiekimų būtent onkohematologijoje, visgi dar galima išgirsti samprotavimų, kad šis metodas tebesąs kūdikystės stadijoje, bet su tuo sunku sutikti.
Įvairaus profilio entuziastai, žinodami savo srities poreikius, siekė užsiauginti specifinių ląstelių: širdies raumens, nervinių, kepenų, kraujagyslių vidinio sluoksnio ir kt.
Eksperimentiniams gyvūnams injekuojant kamienines ląsteles tiesiogiai į patologijos paliestą širdies raumenį arba jas patiekus per vainikines arterijas, iš dalies lyg ir pavyko kažkiek pagerinti širdies mechaninę funkciją.
Didžiausias viltis puoselėjo kardiologai, tikėję, kad galbūt kamieninės ląstelės bus veiksmingos ligoniams, patyrusiems infarktą, atkuriant pažeistą miokardą. Nors kai kurie tyrinėtojai lyg ir mato šiokios tokios klinikinės naudos iš tokios terapijos, tačiau objektyvūs vertintojai reikšmingesnių hemodinamikos pokyčių neįžvelgia. Esama ir naivumo, užmerkiamos akys prieš egzistuojantį poinfarktinį randą, trukdantį savo buvimu, mat randas neturi kontrakcinių (raumenų susitraukimo) savybių. Randas, sudarytas iš tvirto jungiamojo audinio, savaime nepranyksta, neištirpsta, nesirezorbuoja, nors kai kurie tyrėjai tebetiki, kad kamieninių ląstelių stebuklas pakeis (būtent pakeis – angl. replace) randinį audinį sveiku, ataugintu raumeniu. Paspėliokime, gal randas… pasislinks, užleis vietą skiepui!? Šia prasme aiškumo suteikia C. Treda su kolegomis, teigiantys, kad ankstyva terapinė intervencija (po infarkto ar insulto) gali pagausinti kliūčių, o pernelyg vėlyva mažina ląstelių regeneracijos tikimybę dėl randėjimo įsigalėjimo pažeidimo vietoje. Reikalingas optimalus intervencijos momentas, dėl kurio vyksta diskusijos.
Kamieninių ląstelių pavyksta išgauti iš kaulo čiulpų, amniono skysčio, supančio embrioną, taip pat iš virkštelės kraujo. Jos gali būti paimamos ir iš mezenchiminių ląstelių, aptinkamų riebaliniame audinyje, kremzlėse ir raumenyse. Beje, prireikia dešimčių milijonų ląstelių tam, kad būtų pasiektas jų diferenciacijos našumas ir norimas efektas (A. Visram ir kt.).
Kliūtys ir optimizmas
Ne visuomet pavyksta kontroliuoti injekuotų ląstelių kryptingą, norimos morfologinės pakraipos augimą, nuogąstaujama, kad jos nevirstų piktybinėmis. Pasitaiko imunologinio atmetimo, alerginių reakcijų, infekcinių komplikacijų, o dažniausiai nepasiekiama geidžiamo rezultato. Jau galima regeneruoti neuronus iš embrioninių ląstelių, o kraujo kamieninės ląstelės kol kas tokiai transformacijai nepaklūsta. Regeneruojama ir akies ragena iš to paties paciento kamieninių ląstelių. Negalima neprisiminti 2018 metais nuskambėjusio sėkmės atvejo, kai Harvardo (JAV) medicinos mokyklos Oftalmologijos katedroje dirbanti lietuvė Ūla Jurkūnas su komanda sėkmingai atkūrė akies rageną ląstelių terapijos metodu. Pacientas, kurio akies ragena nukentėjo nuo cheminio nudegimo, vėl atgavo regėjimą. Tokių sėkmingų atvejų daug.
Naujausi kamieninių ląstelių terapijos pasiekimai leido patobulinti ląstelių pristatymo pacientams metodus, pirmiausia, gydant kraujo onkologines ligas. Plačiai paplito trijų etapų praktika sergant kraujo vėžiu. Pradžioje paimamos paciento kamieninės ląstelės, užkonservuojamos, paskui taikoma intensyvi chemoterapija ir/arba spindulinė terapija, galiausiai, jei ligonis atlaikė gydymą, jam grąžinamos anksčiau paimtos ląstelės.
Šiek tiek vilčių, nors nedaug, teikia neurodegeneracinių ligų ir išsėtinės sklerozės gydymas, iš dėmesio lauko neišleidžiamas diabetas. Tiesą sakant, sunkoka užsiauginti ląstelių, gebančių gaminti insuliną, tačiau pavyksta (!), tik, deja, insuliną jos išskiria chaotiškai, neproporcingai organizmo poreikiams, tad kelia daugiau rūpesčių, nei teikia naudos (D. Daneman). Žmonėms, sergantiems cukralige, gera žinia turėtų būti pats faktas, kad vis dėlto jau įmanoma regeneruoti kasos ląsteles, o jų sekrecinių funkcijų suvaldymas – tik laiko klausimas. Atrodo, laikas, kai įveiksime pirmo tipo diabetą, nebe už kalnų. Labai viltinga.
Kol kas susiduriama su objektyviomis kliūtimis. Donorinių ląstelių neįmanoma paimti iš paties paciento, sergančio cukralige, dėl paprastos priežasties: jų ligoniai jau neturi, jas sunaikino jų pačių autoimuninė sistema. Jei insuliną gaminančių ląstelių yra, vadinasi, žmogus sveikas, cukralige neserga. Norimų ląstelių tenka ieškoti pas donorus, bet atsimušama į sunkiai įveikiamus barjerus. Esmė, kad paimant Langerhanso salelių ląsteles, audringai reaguoja kasa, mat mechaniškai pažeidžiamos gretimos ląstelės, gaminančios agresyvius virškinimo fermentus, dėl ko kyla sunkių komplikacijų ir grėsmė paties donoro gyvybei. Taigi, insuliną gaminančių ląstelių paėmimas yra subtili, gal subtiliausia procedūra. Ieškoma būdų kaip paimti norimą substanciją, nesuerzinant kasos fermentus gaminančio audinio. Donorinių ląstelių trūkumas stabdo pažangą, tad realiai galima pasinaudoti tik ląstelėmis, paimtomis iš tų donorų, kuriuos ištiko smegenų mirtis; iš jų, kaip žinome, paimami visi organai, tinkami transplanatcijai.
Jau bandoma biodirbtinė kasa, kuri atrodo štai taip. Insuliną gaminantis audinys yra įdedamas į pusiau pralaidžią membraną. Ji tarsi filtras selektyviai praleidžia tam tikras medžiagas, tačiau blokuoja nepageidaujamas. Membraninės kapsulės viduje yra audinys, galintis aptikti gliukozę ir išskirti insuliną. Membrana taip pat saugo biodirbtinę kasą nuo recipiento autoimuninės sistemos atakų. Daugiau pasiekimų yra laboratorijose, nei klinikose.
Įvairiapusė problema
Revoliucinėmis ląstelėmis nusivylusių pacientų – daug, jie neretai tampa vadinamojo pažangos ir proveržio stebuklo įkaitais. Pasak T. Caulfield, persodintos ląstelės kūne gali virsti bet kokio tipo ląstelėmis ir tai kelia įtampų. Pasitaiko informacijos, kad ląstelių terapija žada sugrąžinti jaunystę ir pan., tačiau tai toli nuo realybės. Tai liudija ir JAV Maisto ir vaistų administracijos (FDA) atsargi pozicija, mat iki šiol ši organizacija aprobavo tik vieną kamieninių ląstelių terapijos rūšį, būtent, hematopoetinių (arba kraujo) ląstelių transplantacijas sergant kraujo vėžiui (J. Hicks). Susilaukiama ir kandžių replikų, atseit, ši organizacija leidžia rinkodarai parduoti neįrodytas terapijas. FDA toleruoja praktiką, kai kamieninės ląstelės paimamos iš paciento, minimaliai apdorojamos ir paskui įsodinamos tam pačiam ligoniui. Tokia technologija apskritai yra priimtina.
Priežiūros institucijos ir ta pati FDA užima liberalią poziciją dėl paprastų priežasčių. Pirma, persodinant autologinius audinius, t. y. to paties ligonio ląsteles jam pačiam, praktiškai nesuderinamumo ar atmetimo nebūna, jei neįsimeta infekcija. Antra, persodinant donorinius organus arba ląsteles paimtas iš kito individo, tenka paisyti biožymenų suderinamumo, jų maksimalios atitikties ir imunosupresantų (vaistų, slopinančių imuninę sistemą) priedangos. Logika ir teisėtumas čia veikia gana natūraliai, mat pasaulis jau seniai legalizavo visų organų (su nedidelėmis išimtimis) transplantacijas, tad legalumas galioja ir kamieninių ląstelių alogeninei transplantacijai, kai ląstelės paimamos iš kito donoro. Nėra didelio skirtumo, ar persodinamos tik donorinės kamieninės ląstelės (jų šimtai tūkstančių), ar visas donorinis organas. Štai todėl administracinės institucijos nereaguoja į pacientų skundus, kurių gauna daug ir pirmiausia iš tų pacientų, kuriems transplantacija nepasisekė arba komplikavosi.
Situacija tapo dviprasmiška. Viena vertus, kontrolinėms institucijoms priekaištaujama dėl sklindančios klaidinančios informacijos (perdėto terapinio efektyvumo prasme) priežiūros trūkumo, iš kitos – žurnalistai ir mokslo propaguotojai nepatenkinti, kad pozityvią informaciją darosi sunku pramušti pro triukšmą, dėl to iš desperatiškai laukiančiųjų medicininio stebuklo atimama plonytė vilties gija. Rebuso sprendimas paliekamas neapibrėžtume, o puoselėjantiems viltis dėl vis dar galutinai neįrodyto ląstelių terapijos metodo geriausias patarimas lieka įspėjimas. Panašiai situaciją komentuoja ir kritikos negailintis T. Caulfield. Besitęsiant tikros naudos ar tikros žalos nežinomybei, tiesa pakimba ore. Nepaisant to, tęsiami tyrimai su žmonėmis, sergančiais Parkinsono liga, autizmu, artritais ir kitomis ligomis.
JAV net 570 klinikų siūlo aptariamą terapiją. Suaktyvėjusi komercinė veikla, pastebi tyrėjai, rodo, kad kontroliuojanti agentūra turėtų agresyviau įsitraukti į reguliacinę veiklą, tačiau ji kol kas tik stebi situaciją, tarsi leisdama ir netrukdydama naujai medicinos krypčiai išsigryninti.
Paramedicininiai niuansai
Praėjo gana daug laiko, net 75 metai, nuo įspūdingos koncepcijos blykstelėjimo, kad pagaliau būtų galima įsitikinti praktine jos nauda. To tikrumo vis dar nėra, nors pati idėja nenumetama, tyrimai tęsiami, neatsipalaiduojama. Kartu ryškėja paramedicininiai nuokrypiai – įsivyrauja komercinis faktorius, skleidžiamos netikros naujienos, blefuojama, manipuliuojama neįtikėtinais, nežabotu optimizmu trykštančiais klinikiniais atvejais ir įtikinėjama, kad ląstelių terapija daro stebuklus.
Daugelis tyrimų, ypač bandymai padėti ligoniams po patirto insulto, neišeina iš laboratorinių eksperimentų ribų. Vienintelis neįtikėtinas atvejis aprašomas, kuomet garsus Kanados ledo ritulininkas Gordie Howe‘as, patyręs kelis insultus, buvo pagydytas čia analizuojamu metodu Meksikoje, Tijuanos ligoninėje. Manoma, kad tai buvo objektyviai sunkiai paaiškinamas atvejis, priskirtinas greičiausiai placebo ar kitokiam, dar nežinomam efektui.
Tenka apgailestauti, kad vien tik nesėkmės lydėjo bandant atkurti silpstantį regėjimą dėl akies geltonosios dėmės degeneravimo. Esama nedrąsių užuominų apie fotoreceptorių regeneravimą, tačiau atstumas tarp svajonių ir realybės dar per didelis.
Gilinamasi į pacientų, sutinkančių su šia terapija, motyvaciją. Ligonis, patekęs į beviltišką situaciją ir jau prikaustytas prie lovos, mąsto paprastai ir racionaliai: jei medikai nebežada apčiuopiamos pagalbos ir net patys praranda viltį, tuomet jam nelieka nieko kito, kaip tik išbandyti modernų metodą. O gal? Suveikia logika – kai viltis ima kovoti su beviltiškumu, norisi, kad laimėtų pirmoji, o į riziką ir perspėjimus nebekreipiama dėmesio. Panašiai mąsto ir ligonio artimieji, stebėdami varganą vegetaciją ir nematydami perspektyvos. Jei ligonis neteko gebėjimo mąstyti, tuomet sprendimą priima jo artima aplinka, viltis sutelkdama į loterijos lygio šansą.
Įspėjimai apie atsargumą
„Būkite atsargūs su ląstelių terapija!“ – įspėja prancūzų gydytoja B. Osterath, nes skelbiamas stebuklingo, smarkiai giriamo gydymo metodo poveikis, beje, brangiai kainuojantis. Patariama apdairiai vertinti reklaminį agitavimą, tokį kaip: “Po gydymo kamieninėmis ląstelėmis jūs vėl vaikščiosite“ ir pan. Skelbiama, kad gydyti, tarkim, išsėtinę sklerozę, kamieninėmis ląstelėmis siūlo Šveicarija, Austrija, Serbija, Slovėnija, Rusija ir JAV. Paslaugas siūlo besivystančių šalių šimtai privačių klinikų, pasiruošusių gydyti daugelį sunkių ligų. Mokslininkai įspėja netikėti apgaulingais pažadais. Dar 2018 m. visa tai buvo išsakyta Europos mokslo atvirame forume, kuriame ypač akcentuotas žalingas, kartais rizikingas ar nenuspėjamas terapijos metodas. Be to, gydymas tampa prabanga su neaiškiais, abejotinais rezultatais. Įprasta gydymo kaina esą 10 tūkst. JAV dolerių (apie 8,5 tūkst. eurų); prireikus pakartotinų gydymo seansų, kaina gali išaugti iki 100 tūkst. JAV dolerių.
Įsitikinome, jog kai kuriais atvejais gydymo metodas vis dėlto suveikia, tik, deja, paklusnių ligų sąrašas gana kuklus. Štai kodėl reguliuojančios institucijos susilaiko nuo tyrimų suspendavimo ir entuziazmo slopinimo. Geras prognozes kol kas teikia tik kaulų čiulpų transplantacija sergant kraujo vėžiu. Kai kada injekuotos ląstelės, besidalydamos ir besidaugindamos, suformuoja naują imuninę situaciją, ne visuomet palankią recipientui. Pasitaiko toksinio poveikio atvejų, tad metodo saugumas ir efektyvumas išlieka tyrėjų darbotvarkėje.
Nagrinėjant sudėtingą temą, pasimatė daug prieštaringumo, tačiau spalvos nesutirštintos, nes tik taip pavyko atspindėti sudėtingą panoramą, suteikiant žodį objektyviems, tegu ir margiems vertinimams. Mokslas į priekį žengia vangokai, tačiau neskubėkime daryti apibendrinimų, nes jau rytojus gali pateikti nelauktų ir, galbūt, geresnių naujienų.
D.U.K. apie kamieninių ląstelių terapiją
Kas yra kamieninės ląstelės?
Kamieninės ląstelės – tai universalios, dar nespecializuotos ląstelės, galinčios virsti įvairių tipų ląstelėmis (raumenų, nervų, kepenų ir kt.). Jos turi savybę atsinaujinti ir daugintis, todėl kelia vilčių gydant daugelį ligų.
Kodėl jos laikomos tokia viltinga mokslo sritimi?
Todėl, kad teoriškai leidžia „užauginti“ pažeisto organo audinius ir atkurti prarastas funkcijas – pavyzdžiui, regeneruoti miokardą po infarkto ar kasos ląsteles, gaminančias insuliną.
Kada pradėti kamieninių ląstelių tyrimai?
Pirmuosius pagrindus padėjo J. Till ir E. McCullon 1960 m. Kanadoje. Nuo tada ši sritis intensyviai vystoma visame pasaulyje.
Kuriose srityse kamieninės ląstelės jau naudojamos praktiškai?
Didžiausi pasiekimai pasiekti gydant kraujo ligas (leukemiją, limfomą, mielomą) taikant kaulų čiulpų transplantaciją. Taip pat yra sėkmingų atvejų atkuriant akies rageną.
Ar jos padeda gydyti širdies ligas, pvz., po infarkto?
Rezultatai prieštaringi. Nors kai kuriems pacientams širdies funkcija šiek tiek pagerėjo, esminio pažeisto širdies raumens atsigavimo nepasiekta. Randinis audinys išlieka didžiausia kliūtis.
O kaip dėl diabeto gydymo?
Eksperimentais jau pavyko išauginti insuliną gaminančias kasos ląsteles, bet jų veikla dar nepakankamai kontroliuojama – insulinas išsiskiria netolygiai. Viliamasi, kad ateityje pavyks įveikti I tipo diabetą.
Su kokiais sunkumais susiduriama?
Kartais persodintos ląstelės neauga taip, kaip tikėtasi.
Egzistuoja piktybinės transformacijos rizika.
Pasitaiko imuninio atmetimo, alergijų ar infekcijų.
Donorinių ląstelių gauti sunku, ypač kasos atveju.
Klinikiniai rezultatai neretai nuvilia.
Ar yra sėkmės istorijų?
Taip – pavyzdžiui, lietuvė mokslininkė Ūla Jurkūnas su komanda Harvarde atkūrė akies rageną ir pacientas atgavo regėjimą. Tokie atvejai rodo didelį potencialą.
Kodėl kyla tiek daug diskusijų?
Kadangi tyrimai juda lėčiau, nei buvo tikėtasi, o reklamoje kartais pateikiami nepatikimi, perdėti pažadai. Kai kurios privačios klinikos išnaudoja pacientų viltį ir siūlo brangias, bet moksliškai neįrodytas procedūras.
Kokia institucijų, pvz., JAV FDA, pozicija?
FDA yra patvirtinusi tik vieną kamieninių ląstelių terapijos rūšį – kraujo kamieninių ląstelių transplantaciją sergant kraujo vėžiu. Kitos sritys tebėra eksperimentinės.
Ar kamieninės ląstelės gali sustabdyti senėjimą ar grąžinti jaunystę?
Ne. Tokie teiginiai yra mitai ir klaidinanti reklama. Mokslas iki šiol neįrodė, kad ląstelių terapija galėtų sustabdyti natūralų senėjimą.
Kiek kainuoja tokios procedūros?
Įprastai – apie 10 000 JAV dolerių, tačiau prireikus kelių seansų kaina gali išaugti iki 100 000 JAV dolerių. Rezultatai ne visuomet patikimi.
Ar saugu rinktis šį gydymą?
Reikia būti labai atsargiems. Ekspertai perspėja netikėti reklaminiais pažadais, ypač kai siūloma išgydyti tokias ligas kaip išsėtinė sklerozė, Alzheimeris ar autizmas. Šiuo metu tai daugiausia eksperimentinė terapija.
Kokia ateities perspektyva?
Nepaisant sunkumų, tyrimai tęsiami. Tikimasi proveržio gydant neurodegeneracines ligas, diabetą, širdies pažeidimus. Tačiau kol kas patikimų rezultatų mažai, o realus proveržis dar laukia ateityje.