Autorius – banko „Bigbank“ vyriausiasis ekonomistas Raul Eamets
Pasaulis sparčiai keičiasi: atrodo, rusijos grėsmė Europoje darosi vis ryškesnė, atsirado didžiulis noras tapti nepriklausomiems ne tik nuo Kinijos, bet ir nuo JAV, visas pasaulis neria į dirbtinio intelekto rinką. Baltijos šalių ekonomikos modelis, paremtas pigia darbo jėga, žaliavomis ir Rytų rinka, darosi vis mažiau efektyvus – pokyčių tiesiog per daug. Mūsų pagrindinių eksporto partnerių ekonomikos atsigauna lėtai, todėl privalome ieškoti naujų augimo variklių. Spartūs pokyčiai ne tik kelia problemų, bet ir atveria naujų galimybių – kurie sektoriai Baltijos šalyse taps 2026 metų laimėtojais ir ko mums reikia, kad kitąmet atrodytume tvirčiau?
Daugiausiai vilčių turėtume dėti į gynybos ir paslaugų sektorius
Nors tradiciniai Baltijos šalių eksporto sektoriai: elektronika, medienos pramonė (Latvijoje ir Estijoje), metalo apdirbimas, mašinų ir baldų gamyba – išlaikys savo svarbą, sparčiausią augimą matysime ten, kur gamyba gali būti pritaikyta ir gynybos reikmėms.
Jei anksčiau daug kalbėjome apie „žaliuosius ES pinigus“, tai artimiausioje ateityje pagrindine varomąja jėga taps gynybos biudžetai. Sėkmė lydės įmones, gaminančias dvejopos paskirties (tinkamus tiek kariniam, tiek civiliniam naudojimui) produktus – juos tiek Baltijos, tiek kaimyninės šalys šiuo metu neabejotinai pirks aktyviai. Tai gali būti bet kas: nuo maisto paketų kariuomenei ar kareiviškų batų iki dronų, sudėtingesnių sprendimų statybose (pvz., keliai, tiltai) ar transporto priemonių. Lietuva, jau gaminanti autobusus ir karines transporto priemones, čia turi akivaizdų potencialą.
Iki šiol mums svarbūs buvę energetikos projektai, pavyzdžiui, jūros vėjo elektrinių parkai, yra itin brangūs ir iš esmės įmanomi tik su didelėmis valstybės subsidijomis. Sausumos vėjo jėgainių parkų statytojai susiduria su dideliu vietos bendruomenių pasipriešinimu, bent jau Estijoje. Be to, tai kapitalui, o ne darbo jėgai imlūs projektai, o elektros eksporto potencialas ribotas – kai saulė šviečia Lietuvoje, ji tikriausiai šviečia ir Lenkijoje, mažindama kainą. Tad tokio tipo projektai neabejotinai atsidurs antrajame plane.
Na, o antroji ryški augimo galimybė Baltijos šalims – aukštos pridėtinės vertės paslaugos. Mūsų šalys vis dar išlaiko santykinį kaštų konkurencingumą, palyginti su Vakarų Europa. Veiklos sąnaudos (pvz., atlyginimai, pridėtiniai kaštai) kol kas tebėra mažesnės, o verslo aplinka – vis dar santykinai palanki (nors ir darosi vis mažiau nuspėjama) ir infrastruktūra puikiai išvystyta. Tai leidžia sėkmingai pereiti nuo pigios darbo jėgos prie sudėtingesnių skaitmeninių finansinių technologijų (Fintech), verslo procesų optimizavimo ir nišinių profesionalių paslaugų teikimo tarptautiniams klientams.
Lietuva išsiskiria iš Baltijos šalių diversifikacija
Įdomu tai, kad nors Baltijos šalyse gaminame panašius dalykus, Lietuva iš jų išsiskiria. Pirma, tai naftos eksportas dėl Mažeikių gamyklos. Antra, Lietuvoje didesni gamybos mastai. Įprastas pavyzdys – pieno sektorius. Lietuvos gamyklos yra pakankamai didelės, kad gamintų pieno miltelius eksporto rinkoms, o estai ir latviai dažnai tiekia žaliavinį pieną toms pačioms Lietuvos gamykloms. Be to, Lietuva išsiskiria automobilių pramonėje – Europai atsigaunant, augs ir transporto paslaugų poreikis. Tad Lietuva bent jau šiuo metu turi didesnį potencialą augti.
Apskritai Lietuvos gamyba yra labiau diversifikuota nei Latvijos ar Estijos, o dabartiniais laikais diversifikacija – labai svarbu. Tai atsispindi ir eksporto rinkose. Kol estai su latviais labiau orientuojasi į Skandinaviją, Lietuva dideliais mastais eksportuoja į Lenkiją ir Vokietiją. Tai yra ir galimybė, ir rizika. Lenkijos ekonomikos prognozės (kaip ir Lietuvos) atrodo puikiai, tačiau Vokietijos – ne taip gerai. Kol kas nežinome, kaip Vokietijos ekonominės problemos paveiks Lenkiją, o galiausiai – ir Lietuvos eksportą.
Karas dėl talentų gali pristabdyti augimą
Vis dėlto, kalbant apie augimo galimybes, didžiausia kliūtis visose Baltijos šalyse yra darbo jėgos trūkumas.
Mums katastrofiškai trūksta inžinierių ir IT specialistų. Demografinė padėtis prastėja, o nedarbas yra žemas, vadinasi, laisvų rankų rinkoje tiesiog nėra. Vyksta tikras karas dėl talentų, kuriame mūsų atlyginimų lygis dar nėra pakankamai konkurencingas, kad pritrauktume aukštos kvalifikacijos specialistus iš kitų Europos šalių. Politinis sutarimas dėl papildomos migracijos taip pat sunkiai pasiekiamas.
Valstybės politika čia vaidina lemiamą vaidmenį. Svarbu, kokius sektorius remsime paskolų garantijomis, kokiems investuotojams teiksime prioritetą, ar taikysime mokesčių lengvatas, kokią infrastruktūrą kursime aplink pramonės parkus. Tačiau be kvalifikuotų darbuotojų visa tai – neįmanoma.
Džiugu, kad tiek Lietuvoje, tiek Estijoje žmonės pamažu grįžta iš užsienio šalių, į kurias daug kas išvyko po 2008-ųjų krizės, tačiau, atrodo, vien to neužteks – mums reikia konkuruoti tarptautiniu lygiu.
Galimybių yra, tačiau reikia nepamiršti rizikų
Žvelgiant į 2026-uosius, pagrindinės rizikos yra aiškios. Pirma – geopolitika ir „juodosios gulbės“, pavyzdžiui, galimas Kinijos ir Taivano konfliktas. Antra – lėtesnis, nei tikėtasi, mūsų eksporto partnerių atsigavimas.
Tačiau yra ir vidinių rizikų. Kai kuriuose sektoriuose Estija ir Latvija jau prarado konkurencingumą. Pavyzdžiui, medinių namų eksportas į Skandinaviją beveik sustojo dėl per didelių darbo ir energijos sąnaudų. Atkariauti prarastas rinkas yra itin sunku.
Didžiausias vidinis iššūkis – ar sugebėsime pakankamai greitai prisitaikyti, įdiegti naujus verslo modelius ir padidinti produktyvumą. Skaitmenizacija gamyboje vis dar per lėta.
2026-ųjų sėkmės raktas Baltijos šalims yra produktyvumas ir skaitmenizacija. Didžiausios galimybės atsiveria dvejopos paskirties (gynybos) produktų gamyboje ir aukštos vertės paslaugų sektoriuje. Tačiau visų šių planų sėkmę arba nesėkmę nulems tai, ar sugebėsime sėkmingai varžytis su Vakarų šalimis dėl aukštos kvalifikacijos darbuotojų.
„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai. Už pranešimų turinį atsako juos paskelbę asmenys bei jų atstovaujamos organizacijos.
