1948 m. gegužės masiniai trėmimai „Vesna“ sužlugdė jaunų medicinos studentų Janinos Savickaitės-Šukienės ir Alberto Šukio svajones tapti medikais. Iš pasiturinčių ūkininkų šeimų kilę būsimi medikai buvo ištremti į Sibirą, Krasnojarsko sritį dėl savo socialinės padėties, nes buvo laikomi „buožėmis“ – pavojingais sovietinei santvarkai žmonėmis. Grįžę iš tremties, abu sugebėjo baigti nutrauktas studijas ir visą gyvenimą skyrė gydytojo darbui.
Šiemet rugsėjį Vilniaus universitetas sutuoktinius pagerbė Atminties diplomais, skirtais prisiminti bendruomenės narius, nukentėjusius nuo totalitarinių režimų. Tėvų atminties diplomus atsiėmusi dukra Renata Niaurienė pasidalijo jautriais prisiminimais apie savo šeimos istoriją.
Kaip Jūs pati prisimenate savo tėvus – kokie jie buvo kasdienybėje, šeimoje?
Mama mirė labai anksti, jos net veido nebeatsimenu. Liko nuotraukos ir pasakojimai apie jos šviesų būdą, dėmesingumą ir linksmumą. Tėtis buvo paveldėjęs savo mamos būdą – jis niekuo nesiskųsdavo, nesmerkdavo, viską spręsdavo su pagarba ir žmogiškumu. Dėl to jis buvo vertinamas darbe ir mylimas namuose, kur visada sukdavosi draugai ir kolegos. Tėtis mėgo ir dainuoti, ir šokti, ir sekmadieniais kugelį kepti, bet pagrindinis jo „arkliukas“ buvo įvairiausių gyvenimiškų istorijų pasakojimas. Senatvėje jis irgi stengėsi išlaikyti „lygį“, nenorėjo tapti senu burbekliu ar našta. Iš namų išeidavo tik su kostiumu ir išsirinkęs tinkamą kaklaraištį. Kartą, prastai pasijutęs, pasikvietė kunigą „pasikalbėti“, bet vietoj išpažinties abu taip įsišnekėjo, kad išsiskirstė tik sutemus.
Ar tėtis dalindavosi prisiminimais apie vaikystę, gimtinę, mokyklą, jaunystės metus iki studijų?
Tikrai taip. Dėl jo išsamių pasakojimų atrodė lyg pati būčiau ten gyvenusi. Tėtis buvo šeštas vaikas šeimoje, augęs Dobilynės viensėdyje. Senelio ūkis buvo pažangus: turėjo elektrą, veislinius gyvulius, žemės ūkio techniką. Šeimoje vyravo tvarka ir pagarba darbui bei žinioms. Tėtis su entuziazmu pasakojo, kai jam buvo leista pasikinkyti žirgą, tai buvo neeilinė jo paauglystės diena, net prisiminė, koks oras tą dieną buvo.
Ūkis buvo prie pat Debeikių miestelio, kuriame jis baigė pradžios mokyklą. Tėtis pasakojo, kad čia mokytojavo prezidento Antano Smetonos sesuo Julija, skyrusi dėmesį vaikų paramai bei šeimų švietimui. Tėvai aktyviai dalyvavo bendruomenės veikloje. Šeimos vaikai turėjo skirtingus užsiėmimus: buvo skautais, giedojo chore, mėgo šokius, o tėčiui labiausiai patiko vaidinimai ir teatras.
Paauglystėje tėtis mokėsi Anykščių progimnazijoje, kur iškrėtė ne vieną vaikišką išdaigą. Vėliau – Utenos gimnazijoje, kur karo akivaizdoje jaunuoliai rinkosi skirtingus kelius: kas tyliai po nakties dingdavo iš klasės, kas emigravo, kas įstojo į komjaunimą, bet atsargus, valstietiškos prigimties mano tėtis stengėsi neįsivelti į pavojus ir svajojo apie gydytojo profesiją.
1942 m. jis įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą.
Ar esate girdėjusi, kodėl tėvai pasirinko studijuoti mediciną?
Tai buvo natūralus, nuoširdus pasirinkimas. Spaudimo iš šeimos nebuvo, bet gydytojo profesija atrodė solidi, prasminga ir visais laikais reikalinga. Tėčiui tai buvo ir būdas padėti žmonėms, ir išlikti žmogumi sudėtingais laikais.
Ką žinote apie tėvų studijų metus Vilniaus universitete iki pašalinimo?
Iš mamos paliktų nuotraukų matosi, kad studentų gyvenimas buvo labai bendruomeniškas – draugai, išvykos, šventės. Tačiau augant įtampai dėl gręsiančių trėmimų, mama slapstėsi, pakeitė kelis butus, bet galiausiai buvo susekta ir pašalinta iš universiteto.
Tėtis daugiau pasakodavo apie kasdienybę. Jis gyveno savo dėdės namuose Žvėryne, prie upės, kur mėgo rinktis kursiokai pabendrauti, plaukioti baidarėmis, slidinėti.
Visgi tėčio gyvenimas greitai pasikeitė. Kartą keletas kursiokų buvo susirinkę pas draugą ruoštis egzaminui ir vienas jų, Vytautas Sirijos Gira, patarė tėčiui nebeiti namo, nes gali prasidėti areštai. Buvo vakaras, temo ir tėtis, gerai pažindamas aplinką, nutarė slapčia per sodą įeiti į namą pasiimti drabužių, pinigų, kitų daiktų ir tuomet jau slėptis. Bet užteko tik prisiartinti prie namo ir tėtis buvo suimtas, jo laukė net keletas kareivių. Iki universiteto baigimo jam trūko vos vieno egzamino.
Areštų priežastis buvo asmens duomenų slėpimas. Jaunuoliai, norėdami studijuoti, buvo priversti savo biografijose nurodyti, kad jų tėvai yra mažažemiai valstiečiai. Kad atrodytų saugiau, tėtis dar buvo įsidarbinęs Medicinos teismo laboratorijoje, bet ir tai nesuveikė.
Kaip jie išgyveno pašalinimą iš Universiteto ir ištrėmimą? Ką apie tai pasakojo šeimoje?
Pašalinimas iš universiteto, areštas ir ištrėmimas pavirto dideliu bendru skauduliu, praradimais, trauma ir visa tai atsiliepė visam tolesniam tėvų gyvenimui.
Areštuota mama pateko į tremiamųjų ešaloną, o tėtis buvo įkalintas KGB rūsyje, kur buvo tardomas, siekiant išgauti sutikimą „bendradarbiauti“ su sovietiniu saugumu. Kaip pasakojo jis pats, sutikimo nepasirašė, nes negalėjo kitaip pasielgti, buvo likęs vienintelis gyvas vyras šeimoje ir privalėjo būti su saviškiais. Lydėjo ir sėkmė. Tardytojas netaikė fizinių perauklėjimo priemonių ir neturėjo noro ilgiau tęsti šio tardymo. Galiausiai, jis buvo išvežtas į Sibirą.
Ką Jūsų tėvai pasakojo apie gyvenimą tremtyje, kokius darbus ten dirbo?
Pirmuosius porą metų tėčio visa šeima gyveno barake, kur net plaukai prišaldavo prie sienos. Maisto trūko, išgyveno vien iš duonos davinio. Mamai klostėsi geriau – jos seserys, išvengusios tremties, perduodavo siuntinius, taip padėdamos šeimai išgyventi. Pamažu lietuviai prisitaikė prie komendantų ir taigos gyvenimo taisyklių. Po kelių metų tremtiniai pradėjo gauti nedidelius atlyginimus ir vieną laisvą dieną per savaitę, bet visada svajojo greičiau sugrįžti į tėvynę.
1951 m. tėtis buvo paskirtas į Kedrovyj Log gyvenvietės medicinos punktą – iš pradžių felčeriu, vėliau šio punkto vedėju, kur tuo metu jau dirbo jo būsima žmona Janina. Tėtis dažnai buvo siunčiamas pas ligonius į tolimus kaimus įvairiausiais atvejais ir ilgam laikui. Medicininiame punkte netrūko įvairių atvejų: traumos miško kirtimo darbuose, išsekimas, epidemijos, gimdymai, vidaus ligos, onkologinės ligos, vaikų susirgimai, mirtys ir visa kita, kas tik gali nutikti išvargusiems žmonėms. Medicininės priemonės buvo minimalios, todėl neretai pasitaikydavo situacijų, kai padėti žmogui tiesiog nebuvo galimybių. Apie tai pasakodamas tėtis visada tik tyliai atsidusdavo.
Visgi, po Stalino mirties buvo leista stoti į aukštąsias mokyklas ir tėtis nepraleido šios progos – įstojo į Krasnojarsko medicinos institutą. Ten kaip studentas dirbo kolūkyje, kur su draugu pasinaudojęs prasta kolūkio apskaita, pasistengė įtikti sandėlininkui ir šis pateikė institutui labai aukštus studentų darbo rezultatus. Taigi, už „sąžiningą darbą kolūkio laukuose“ jie gavo apdovanojimą – kelionę į Maskvą. Nuvažiavęs į Maskvą, tėtis nusprendė pasinaudoti pasitaikiusia proga ir sugrįžo į Vilnių.
Galbūt tėtis pasakojo apie grįžimą į Universitetą – kaip jautėsi, kai po tremties vėl gavo galimybę tęsti ir baigti medicinos studijas?
Grįžęs į Lietuvą tėtis gavo leidimą tęsti medicinos studijas Vilniaus universitete. Kaip jis sakydavo, medicinos mokiausi 17 metų: į VU Medicinos fakulteto Medicinos skyrių įstojo 1942 m., dirbo ir mokėsi tremtyje, o 1959 m. gavo mediko diplomą ir įsidarbino gydytoju sanatorijoje Druskininkuose.
Kalbėdamas apie grįžimą į universitetą po tremties, tėtis minėdavo rektorių Juozą Bulavą, dėl kurio sovietų valdžios represuoti asmenys buvo priimami į universitetą, netgi nuo vidurio studijų, buvo dėstoma ir lietuvių kalba.
Kaip Jūsų tėvai susipažino ir kaip susiklostė jų bendras gyvenimas?
Abu studijavo mediciną VU panašiu metu, todėl žinojo vienas kitą „iš matymo“. Bendrą jų gyvenimą nulėmė likimas – abiejų šeimos buvo ištremtos į gretimus Sibiro kaimus ir abu susitiko Kedrovyj Log gyvenvietėje esančioje ambulatorijoje. 1953 m. jie įregistravo santuoką ir apsigyveno Kedrove viename barake kartu su mamos tėvais. Čia gimiau aš, pirmas ir vienintelis vaikas Šukių šeimoje. Laimingas tėtis, gavęs žinią per raciją apie dukrytės gimimą, iš darbo namo ėjo net dvi paras.
Deja, mamos sveikata sparčiai prastėjo – sudėtinga širdies liga taigos sąlygomis progresavo. Galiausiai, mamai pavyko grįžti į Lietuvą, kur ji dar kartą įstojo į VU. Gavusi gydytojos diplomą, įsidarbino Druskininkuose, kur tuo metu gydytojams buvo lengviau gauti darbą.
Iš tremties vėliau grįžęs tėtis taip pat baigė medicinos studijas ir atvažiavo dirbti į Druskininkus. Vėliausiai iš Sibiro namo buvo išleistos tetos, bobutės, senelis, kurie parsivežė ir mane. Labai trumpai Lietuvoje visi buvome kartu. Mirus mamai, mes vėl išsiskirstėme. Tėtis liko dirbti Druskininkuose, aš gyvenau Aukštaitijoje pas bobutę ir tetas, kol baigiau pradinę mokyklą. Po to su tėčiu gyvenome Druskininkuose, kur jis dirbo iki pensijos, o vėliau persikraustė į Vilnių pas mane. Sulaukė beveik 95 metų – gyveno visų mylimas ir gerbiamas.
Kaip sužinojote apie „Grįžtančios atminties“ projektą?
Pamačiau per televiziją projekto pristatymą, susidomėjau. Tuomet internete susiradau informaciją apie šią iniciatyvą, radau ir savo tėvų pavardes, atsisiunčiau jų dokumentus, peržiūrėjau diplomų teikimo ceremonijų vaizdo įrašus ir vis kirbėjo mintis, kad malonu būtų turėti originalius Atminties diplomus. Vėliau užsukau į VU pažiūrėti akademinių metų užbaigimo šventę, kurios metu teikiami Atminties diplomai ir palikau savo kontaktus lankytojų centre. Sulaukiau universiteto muziejaus darbuotojos skambučio ir tai įvyko – man buvo įteikti abiejų mano tėvų Atminties diplomai.
Ką jums asmeniškai reiškia, kad Vilniaus universitetas suteikė Jūsų tėvams Atminties diplomus?
Man tai buvo ypatingas, šiltas ir įsimintinas įvykis. Nejučiomis nusikėliau į tėvų jaunystės metus, kuomet tokiu sunkiu laikmečiu, su tokiu ryžtu, ištverme, netgi užsispyrimu buvo siekta mediko diplomo.
Malonus, jaudinantis ir reikšmingas Universiteto sprendimas prisiminti ir pagerbti savo bendruomenės narius ir, be abejo, įteiktas gražus, netgi prabangus, Universiteto ženklais papuoštas dokumentas, kurį pristačiau visai savo šeimai ir kuris bus perduotas mano vaikams.
Šiandien atminties diplomus jau yra gavętrysšimtai asmenų. Didelė dalis diplomų saugoma VU muziejuje – tikintis dar atrasti nominantus ar jų artimuosius, kuriems šį simbolinį diplomą būtų galima įteikti.
VU kviečia asmenis, kurie dėl politinių režimų po 1940 m. birželio 15 d. buvo pašalinti iš VU, arba tuos, kurie savo aplinkoje pažinojo tokių žmonių, teikti užklausas el. paštu [email protected] arba pildyti anketą dėl asmenų pagerbimo atminties diplomu.
„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai. Už pranešimų turinį atsako juos paskelbę asmenys bei jų atstovaujamos organizacijos.
