Jurandas Rusteika: „Tauta yra gynybos šerdis – visose Lietuvos mokyklose dieną reikia pradėti Tautiška giesme“

Pasak Lietuvos gynybos, kultūros ir švietimo asociacijos (LGKŠA) valdybos pirmininko Jurando Rusteikos, šiandien, įvairių tektoninių lūžių laikais, šalia stiprios kariuomenės Lietuvai reikia ir aukštos moralės bei dvasinės stiprybės tautoje. Šią dvasinę atramą, pasak jo, būtina atkurti iš pagrindų, nes per daugiau kaip tris nepriklausomybės dešimtmečius praktiškai nebuvo padaryta nieko, kad jaunas žmogus užaugtų nuoširdžiu patriotu.

„Kodėl neatkūrus gražios tarpukario Lietuvos tradicijos ir nepradėjus, kad ir nuo labai mažo dalyko – visose Lietuvos mokyklose dieną pradėti Tautiška giesme, mūsų valstybės himnu? Juk joje sudėta visa lietuviškoji esmė, o toks paprastas žingsnis puikiai pasiektų jaunas širdis“, – teigė Rusteika.

Anot jo, šiandienos nomadizmo ir popkultūros laikotarpiu, kai manoma, kad „kur gerai – ten ir Tėvynė“, turime grįžti prie tautinio identiteto ir dvasinių vertybių. „Kognityviniame kare prarandame tautiečius, nes ilgą laiką nekalbėjome jiems apie esminius dalykus ir nedarėme nieko, kad užaugintume nuoširdžius, Lietuvą mylinčius žmones“, – kalbėjo Rusteika.

Kalboje jis pabrėžė, kad šiuolaikinė gynyba turi prasidėti nuo visuotinės gynybos sampratos, o ne ja pasibaigti, ir kad svarbiausias jos veiksnys yra žmogaus sąmonė. Tauta, pasak jo, praranda gebėjimą gintis ne tada, kai baigiasi ištekliai, o kai išsenka prasmė.

„Turime jauniems žmonėms įdiegti suvokimą, kad be šaknų joks augalas nežaliuoja. Gyvenime reikia prasmės, o didžiausia prasmė turi būti Lietuva. Nutautėjimas žmogų paverčia niekuo“, – pabrėžė Rusteika.

„Ginti gali tik tas, kuris žino, ką gina. Todėl labai svarbus Tėvynės pažinimas visomis prasmėmis. Pradedame suprasti, kad kariuomenė yra tautos kūnas, o kultūra – jos siela. Kultūra ir švietimas yra mūsų valstybės fundamentas, ant kurio turi būti statoma visa valstybės ir gynybos architektūra. Be šių pamatų, atėjus negandoms, neturėsime pakankamos kovos dvasios. Trumpai tariant – prieš užtaisydami šautuvą, turime užtaisyti galvas“, – kalbėjo LGKŠA valdybos pirmininkas.

Rusteika taip pat kalbėjo apie pavojų, kylantį iš vidinio nomadizmo – dvasinės emigracijos, kai žmogus praranda ryšį su savo kalba, bendruomene ir valstybe. Jo teigimu, ši būsena silpnina pilietinę valią ir paverčia tautą laikinumo visuomene, kurioje patriotizmas tampa tik abstrakčia sąvoka.

Kalbos centre buvo raginimas atkurti vienybę tarp gynybos, švietimo ir kultūros sektorių, nes be šio ryšio valstybė tampa fragmentuota ir pažeidžiama.

„Karys, kuris skaito knygas, kuris savo dvasinį alkį pamaitina Bacho ar Čiurlionio kūryba, kuris atitolsta nuo masinės „popso“ kultūros, nuo to, kas yra vienadieniška, pigu ir greita, – paverčia savo vidų nenugalimu. Toks karys yra pavyzdys visuomenei, jaunajai kartai ir garantas mūsų gynyboje. Mokytojas, kuris moko vaikus mylėti savo žemę, jos istoriją ir jausti pagarbą žmogui – jis yra pirmosios linijos gynėjas. Menininkas, kuris kuria tiesą ir vertę yra mūsų strategas“, – sakė Rusteika.

Kalbos pabaigoje jis pabrėžė, kad gynyba nėra vien kariuomenės uždavinys, bet visos visuomenės kasdienis reikalas – pasilikti, veikti, ieškoti prasmės, remti valstybingumą ir jos saugumo garantą – Lietuvos kariuomenę.

„Tarpukario Lietuvos kūrėjai kvietė į kiekvieną, net ir šiaudais dengtą trobą, atnešti kultūrinę šviesą, gilesnį mąstymą, tautines vertybes ir aukštąjį meną, nes kultūra ir menas suteikia žmogui erdvę mąstyti. Tarpukario valstybės ir kariuomenės kūrėjai genialiai suprato, kad valstybės vežimą traukia trys arkliai: kultūra, ekonomika ir ginkluotosios pajėgos. Tik harmoningas žmogaus ir valstybės gyvenimas gali kurti stabilią, progresyvią ir iššūkiams atsparią Lietuvą“, – užbaigė Jurandas Rusteika.

Lietuvos gynybos, kultūros ir švietimo asociacija savo veikla siekia vienyti skirtingas valstybės sritis – gynybos sektorių, akademinę ir kultūrinę bendruomenę, kūrėjus bei pilietines organizacijas – stiprindama tautinį identitetą ir pilietinį atsparumą.