Anželika Žolnerukaitė, PKTC socialinio darbo ekspertė
Savanorystė yra vienas iš tų reiškinių, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasti, bet iš tiesų turi didžiulę galią keisti visuomenę. Lietuvoje savanorystė dažniausiai siejama su jaunimo organizacijomis, nevyriausybiniais projektais ar vienkartinėmis iniciatyvomis, tuo tarpu socialinių paslaugų sektoriuje jos galimybės vis dar lieka neišnaudotos. Tai reiškia, kad daugybė žmonių, kuriems reikalinga pagalba, netenka galimybės patirti savanorių buvimo šalia.
Socialinis darbas yra ta sritis, kurioje savanorystė gali turėti ypatingą poveikį. Savanoriui čia svarbiausia ne profesionalūs įgūdžiai, o žmogiškas santykis – gebėjimas išklausyti, būti šalia, parodyti, kad žmogus rūpi. Tokia pagalba dažnai yra vertingesnė už materialinę paramą, nes ji kuria pasitikėjimą ir mažina socialinę atskirtį.
Įsivaizduokime senjorą, kuris gyvena vienas. Jam nereikia didelių dovanų – kartais pakanka, kad kas nors ateitų išgerti arbatos, paklausti, kaip jis laikosi. Arba vaiką iš globos namų, kuris laukia, kad kas nors kartu pažaistų futbolą. Tokios akimirkos atrodo mažos, bet jos kuria pasitikėjimą ir leidžia žmogui jaustis matomam.
Vertinga patirtis įsidarbinant
Tyrimais nustatyta, kad penktadaliui Lietuvos gyventojų vis dar trūksta informacijos apie savanorystės galimybes. Dauguma įsitraukia tik trumpam, o veikla neturi tęstinumo. Tai reiškia, kad savanorystės kultūra dar nėra pakankamai įsišaknijusi. Jei norime pokyčio, būtina kryptinga nevyriausybinių organizacijų, valstybės institucijų ir socialinių paslaugų darbuotojų partnerystė. Tik bendradarbiaudami galime sukurti sistemą, kurioje savanoriai būtų ne atsitiktiniai pagalbininkai, o nuosekli socialinių paslaugų dalis.
Savanoriai socialiniame darbe prisideda prie įvairių veiklų – nuo pagalbos senjorams ar žmonėms su negalia, iki vaikų užimtumo organizavimo, maisto dalinimo ar paramos krizę patiriantiems asmenims.
Savanorystė naudinga ne tik tiems, kurie gauna pagalbą, bet ir patiems savanoriams. Ji stiprina pasitikėjimą savimi, ugdo bendravimo ir komandinio darbo įgūdžius, padeda atrasti naujus pomėgius ar net profesinį kelią. O ir darbdaviai vis dažniau savanorystės patirtį vertina kaip brandos ir atsakomybės ženklą. Tai rodo, kad žmogus geba dirbti komandoje, spręsti problemas ir prisidėti prie bendro rezultato.
Pagrindas darniam vystymuisi
Savanorystė pripažįstama ir oficialiai – nuo 2024 m. savanoriškoje veikloje įgytos kompetencijos gali būti įskaitomos kaip praktinio darbo ar mokymosi patirtis, o jaunuoliai, dalyvaujantys Jaunimo savanoriškoje tarnyboje, gauna papildomus balus stojant į universitetus. Tyrimai rodo, kad savanoriai patiria didesnį pasitenkinimą gyvenimu, jaučia mažesnį stresą, rečiau susiduria su depresijos simptomais ir ugdo pilietinį sąmoningumą. Tai reiškia, kad savanorystė yra ne tik pagalba kitiems, bet ir prasminga investicija į savo paties ateitį.
Europos Sąjungoje savanoriška veikla plačiai pripažįstama kaip esminė darnaus vystymosi dalis, o jos reikšmė nuolat akcentuojama tarptautiniuose dokumentuose. Europos Parlamentas ir Europos Komisija dar 2007 m. paskelbė deklaraciją, kurioje pabrėžiama savanorystės reikšmė socialinio kapitalo formavimui ir visuomenės sanglaudai. Tai rodo, kad savanorystė yra ne tik nacionalinės politikos klausimas, bet ir tarptautiniu mastu suvokiama kaip būtina sąlyga stipriai, solidarumą puoselėjančiai visuomenei.
Keturių darbo dienų savaitė – išeitis?
Globali statistika rodo, kad pasaulyje nuolat savanoriauja apie 970 mln. žmonių, o jų indėlis vertinamas 335 mlrd. eurų. Tai prilygsta vienos didžiausių Europos valstybių – Vokietijos – metiniam biudžetui. Savanorystė nėra tik moralinis ar socialinis indėlis – tai reali ekonominė jėga, kurią Lietuva dar tik pradeda atrasti.
Vis dažniau kalbama apie keturių darbo dienų savaitę – idėją, kuri galėtų atverti naujų galimybių ir savanorystei. Jei penktadienis taptų laisva diena, jis galėtų būti skirtas ne tik poilsiui ar šeimai, bet ir prasmingai veiklai – savanorystei, saviraiškai ar savirealizacijai. Viena iš pagrindinių priežasčių, kurią gyventojai nurodo, kodėl nesavanoriauja, yra laiko stoka. Papildoma laisva diena galėtų tapti galimybe atrasti naują būdą prisidėti prie bendruomenės, stiprinti socialinius ryšius ir kurti visuomenę, kurioje kiekvienas jaučiasi reikalingas. Tokia praktika ne tik praturtintų žmonių gyvenimus, bet ir sustiprintų socialinį kapitalą bei ekonominę gerovę.
Nuo ko pradėti?
Laimės tyrimų išvados – nenuginčijamos: žmonės, kurie savanoriauja, yra laimingesni. Jei nuspręsite tapti savanoriu, pirmiausia apsispręskite, kurioje srityje norėtumėte prisidėti. Socialinis darbas apima labai įvairias veiklas – nuo pagalbos senjorams ar žmonėms su negalia, iki vaikų užimtumo ar paramos krizę patiriantiems asmenims. Pasirinkimas priklauso nuo jūsų stiprybių ir to, kas jums artimiausia, nuo to, kokią prasmę norite atrasti savanoriaudami.
Iš patirties matyti, kad jaunimas dažniau renkasi savanorystę gerai žinomose organizacijose, kur rezultatas yra aiškiai matomas. Kartais tai daroma dėl mokyklos reikalavimo „surinkti socialines valandas“, tačiau neretai ši patirtis tampa pirmu žingsniu į gilesnį įsitraukimą. Vyresni žmonės dažniau renkasi epizodinę savanorystę – pavyzdžiui, „Maisto banko“ akcijas prieš šventes – bet kartu ieško ir gilesnės prasmės, kurią suteikia nuoseklesnė veikla.
Pradėti nėra sudėtinga – tereikia išsirinkti veiklą, kreiptis į organizacijoje už savanorius atsakingus asmenis ir susitarti dėl susitikimo. Galima susisiekdami su organizacijomis, kurios koordinuoja savanorius. Lietuvoje tam sukurtos specialios platformos, tokios kaip SAVA, Jaunimo savanoriška tarnyba ar Savanoriauk Vilniuje. Jose pateikiami konkretūs pasiūlymai, nurodoma veiklos trukmė ir pobūdis, todėl lengva rasti veiklą, kuri atitiktų jūsų galimybes.
Savanoriauti galima įvairiose srityse: vieni mato prasmę gyvūnų prieglaudose, kiti – rūšiuodami maistą sandėliuose, dar kiti – bendraudami su senjorais, vaikais ar žmonėmis turinčiais negalią. Socialiniame darbe savanorių pagalba yra neįkainojama – tai ir kasdienės veiklos palengvinimas, ir visuomenės švietimas apie skirtingas gyvenimo situacijas.
Sakoma, kad stipri visuomenė gimsta ne iš didelių planų ar deklaracijų, o iš paprastų, kasdien puoselėjamų ryšių. Kai rūpinamės silpnesniais, kai kiekvienas žmogus gali gyventi oriai ir saugiai, atsiranda pasitikėjimas, kuris jungia bendruomenes. Kartais vieno savanorio pastangos gali tapti kibirkštimi, kuri uždega grandininę reakciją – jos įkvepia kitus ir prisideda prie visuomenės, kurioje prasmė, atsakomybė ir solidarumas tampa kasdienybe.
—
Straipsnį paruošė Socialinių darbuotojų ir kitų socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinių kompetencijų tobulinimo centras (PKTC).
PKTC ekspertai parengė metodines rekomendacijas: Savanoriai socialinių paslaugų srityje kaip juos įtraukti ir išlaikyti (2025).
PKTC įkurtas Lietuvoje 2022 m. siekiant vystyti inovatyvias socialinių paslaugų teikimo praktikas. Centro funkcijas vykdo Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija 2025-2027 m. įgyvendindama projektą „PKTC: Inovatyvūs kompetencijų sprendimai“. Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Daugiau apie PKTC: facebook.com/pktcentras ir pktc.lt
Pranešimą paskelbė: Rūta Trainytė, Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija / Profesinių kompetencijų tobulinimo centras
„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai. Už pranešimų turinį atsako juos paskelbę asmenys bei jų atstovaujamos organizacijos.
