Lietuvoje metinė infliacija šiuo metu yra reikšmingai didesnė nei vidutiniškai euro zonoje. 2026 m. rugsėjo mėn., išankstiniu vertinimu, vidutinė infliacija euro zonoje sudarė 3,8, o Lietuvoje – 6,1 proc. Toks skirtumas kelia klausimų apie Lietuvos ekonomikos būklę ir bendros euro zonos pinigų politikos kontekstą.
Anot Tomo Reichenbacho, Lietuvos banko Ekonomikos departamento Pinigų politikos skyriaus vyriausiojo ekonomisto, vien infliacijos skirtumas dar neleidžia daryti išvadų apie pinigų politikos pobūdį. Svarbu suprasti šį skirtumą lemiančius veiksnius.
ECB pinigų politika orientuota į visos euro zonos kainų stabilumą
Europos Centrinio Banko (ECB) tikslas yra ne siekti, kad kiekvienoje euro zonos valstybėje infliacija būtų lygi 2 proc., o kad vidutiniu laikotarpiu ji visoje euro zonoje stabilizuotųsi ties 2 proc. Sprendimus ECB priima vertindamas ne tik dabartinį infliacijos lygį, bet ir jos perspektyvas, bazinės infliacijos dinamiką bei pinigų politikos perdavimą ekonomikai. Kadangi Lietuva yra itin atvira ekonomika, o didžioji dalis jos eksporto keliauja į kitas euro zonos šalis, visos euro zonos stabilumas yra labai svarbus Lietuvai.
Bendros valiutos zonoje atskirų šalių infliacijos rodikliai natūraliai gali skirtis dėl ekonomikos struktūros, ekonominio ciklo padėties ir skirtingų kainų pokyčius lemiančių veiksnių. Vienoje šalyje infliaciją gali skatinti atlyginimų ir paslaugų kainų augimas, kitoje – energijos kainų pokyčiai ar mokesčiai.
Prognozės rodo, kad infliacija turėtų mažėti
Lietuvos bankas prognozuoja, kad vidutinė metinė infliacija Lietuvoje sumažės nuo maždaug 5,1 proc. (2026 m.) iki 3,1 proc. (2027 m.) ir 2,6 proc. (2028 m.). Eurosistema prognozuoja, kad infliacija euro zonoje, 2026 m. vidutiniškai sieksianti apie 3 proc., vėliau mažės ir 2028 m. sudarys 2,1 proc. Jeigu šios prognozės išsipildys, didelis infliacijos skirtumas tarp Lietuvos ir euro zonos nuosekliai mažės.
Didelę Lietuvos infliacijos dalį lemia specifiniai ir laikini veiksniai
Ne visa dabartinė infliacija Lietuvoje yra pernelyg didelės vidaus paklausos rezultatas. Vienu svarbiausių kainų augimo veiksnių šiemet tapo energijos kainos, ypač degalų kainos, kilusios dėl brangusios naftos. Infliaciją Lietuvoje taip pat didina metų pradžioje padidinti netiesioginiai mokesčiai (akcizai) – Lietuvos banko vertinimu, jų poveikis sudarys apie penktadalį šių metų vidutinės infliacijos. Papildomą impulsą paklausai suteikė ir iš antrosios pensijų kaupimo pakopos pensijų fondų atsiimtos lėšos; jų poveikis 2026 m. infliacijai sieks apie 0,2 proc. punkto. Šių veiksnių poveikis iš esmės yra laikinas, todėl mažėjant jiems, infliacija turėtų mažėti.
Lietuvos infliacija įprastomis sąlygomis gali būti šiek tiek didesnė
Lietuva vis dar vejasi turtingesnes Europos valstybes. Darbo našumas, atlyginimai ir kainų lygis konverguoja su Vakarų Europos rodikliais, todėl tam tikras teigiamas infliacijos skirtumas yra natūrali šio proceso dalis. Didėjant darbo našumui ir atlyginimams, kyla ir vietinių paslaugų, tokių kaip restoranų, remonto, kirpyklų ar sveikatos priežiūros paslaugų, kainos. Dalis didesnės infliacijos Lietuvoje gali būti natūrali ekonominės konvergencijos pasekmė.
Tačiau didesnės infliacijos ignoruoti negalima
Didelė infliacija gali būti ir ekonomikos perkaitimo signalas. Jeigu, stabilizavusis energijos kainoms ir išnykus mokesčių poveikiui, Lietuvoje toliau sparčiai kiltų paslaugų kainos ir atlyginimai (ilgiau nei darbo našumo augimas), sparčiai didėtų kreditavimas ir vidaus paklausa viršytų ekonomikos galimybes, tai būtų aiškesnis signalas apie stiprėjantį vidaus infliacinį spaudimą ir Lietuvos, palyginti su visos euro zonos, ekonomikos ciklinės padėties skirtumus. Lietuvos bankas 2026 m. prognozuoja apie 9,4 proc. darbo užmokesčio augimą, todėl būtina atidžiai stebėti paslaugų infliaciją, darbo sąnaudas, kreditavimą ir vidaus paklausą.
Bendros valiutos zonoje, valdant konkrečiai šaliai būdingus disbalansus, svarbus vaidmuo tenka nacionalinei ekonominei politikai. Lietuva gali vykdyti mažiau skatinamąją fiskalinę politiką, atsargiau didinti viešąsias išlaidas. Lietuvos bankas taip pat gali taikyti makroprudencines priemones, jeigu įžvelgia pernelyg spartaus kreditavimo ar nekilnojamojo turto rinkos perkaitimo riziką.
Svarbiausia – ne pats infliacijos skirtumas, o jo priežastys
Vertinant infliaciją Lietuvoje, svarbiausias klausimas turėtų būti ne „kodėl infliacija Lietuvoje nėra tokia pati kaip euro zonos vidurkis?“, o „kas konkrečiai lemia šį skirtumą?“. 6,1 proc. metinė infliacija Lietuvoje yra signalas, kurį reikia rimtai analizuoti, tačiau jis neatskleidžia priežasčių. Reikšmingą dalį lemia šaliai būdingi ir laikini veiksniai, dalis skirtumo gali būti susijusi su Lietuvos ekonomine konvergencija. Svarbu stebėti, ar didesnė infliacija netampa ilgiau išliekančio vidaus kainų spaudimo požymiu.
