Kauno miesto savivaldybė, vadovaujama mero Visvaldo Matijošaičio, vėl priminta, kad teismo sprendimai galioja visiems ir nėra jokių išimčių. Praėjo daugiau nei metai nuo teismo sprendimo priėmimo, tačiau savivaldybė vis dar vengia jį įgyvendinti.
Naujienų portalas „Kas vyksta Kaune“ atkreipia dėmesį į tai, kad Kauno savivaldybė, siekdama pateisinti savo veiksmus, dažnai naudoja frazę „visuomenės labui“. Kartais ji nedvejodama demonstruoja savo galią, skubėdama įgyvendinti jai palankius sprendimus, net jei terminas kitai ginčo šaliai – kauniečiui, gyvenančiam kaimynystėje su meru – dar nėra pasibaigęs. Pavyzdžiui, Vičiūnų gyventojai masiškai sulaukė perspėjimų dėl tvorų ardymo.
Tačiau, kai teismo sprendimas savivaldybei nepalankus, ji, kaip viena iš 60 Lietuvos savivaldybių, stengiasi visais įmanomais būdais jo nevykdyti. Negana to, ji eikvoja mokesčių mokėtojų pinigus bylinėjimuisi, net ir su teisingumą vykdančia valstybės institucija – teismu.
Kauno valdžios užmojai „visuomenės labui“ jau kelerius metus tęsiasi, siekiant iš Vytauto parko teritorijos „iškrapštyti“ dešimtmečius ten gyvuojančią privačią nuosavybę. Teisminiai ginčai tebesitęsia, nors dalis jų baigėsi ne savivaldybės naudai. Šią savaitę Lietuvos sostinėje įvyko dar vienas patvirtinimas, jog savivaldybė nėra teisi.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) teisėjų kolegija, kurią sudarė teisėjai Artūras Drigotas (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalia Višinskienė ir Virginija Volskienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. kovo 3 d. nutarties administracinėje byloje. Ši byla buvo nagrinėjama pagal uždarosios akcinės bendrovės „Osterodė“ (uždarosios akcinės bendrovės „Ragainė“ teisių perėmėjas) skundą Kauno miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Savivaldybė netgi bandė „pamokyti“ teismą dėl geidžiamo pastato Vytauto parke.
LVAT gegužės 14 d. paskelbė nutartį, kuri yra neskundžiama. Teismas nusprendė nutraukti apeliacinį procesą pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. kovo 3 d. nutarties.
Taigi, Kauno miesto savivaldybė dar kartą įpareigota iš naujo spręsti klausimą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo UAB „Osterodė“ pagal įmonės prašymą, kuris jau ne sykį buvo atmestas. Prašoma leisti įgyvendinti UAB D. A. Rusevičiūtės studijos parengtą 2022 metų projektą „Prekybos pastato 9E1p Perkūno al. 4A, Kaunas, kapitalinio remonto projektas“.
Vytauto parkas turi turtingą istoriją ir daugybę savininkų. Portale atmintiesvietos.lt skelbiamame tekste, parengtame Rimantės Jaugaitės (remiantis Aldonos Jankauskienės knyga „Kauno Žaliakalnis“), teigiama, kad Vytauto kalnas ir parkas mena laikus, kai 1362 m. kryžiuočiai apgulė Kauno pilį, o nepilnametis Kęstučio sūnus Vytautas jodinėjo dabartiniame Vytauto kalne su savo kariuomenės būriu, ieškodamas progos padėti savo broliui Vaidotui.
1847 m. caras Nikolajus I patvirtino Kauno miesto plėtros planą, kuriame numatyta Ąžuolų kalne įrengti parką. 1872 m. iškilmingai atidarytas kauniečių poilsio parkas, pavadintas „Petrovka“ Petro I-ojo garbei. Jame buvo įrengta estrada, paviljonas ir supuoklės.
1880 m. „Petro kalnas“ perduotas Kauno sodininkystės draugijai. Prasidėjo parko kūrimas – atliktas nusausinimas, iškasti grioviai, sutvirtinti kalno pakraščiai ir teritorija aptverta. Sodininkas Richteris paruošė planą, ir draugija tiesė kelius, sodino medžius bei krūmus. 1888 m. kalnas apaugo tankiu Ąžuolynu. Čia vaikščiojo Kauno kunigų seminarijos klierikai, kurie, pasak J. Tumo-Vaižganto, pasiskirstę būreliais, tardavosi apie lietuviškų knygų leidimą ir platinimą.
1898 m. gaisras sunaikino parke medinį paviljoną, o 1900 m. draugija pastatė naują pastatą ir pradėjo jį nuomoti. Caro laikais paviljone įsikūrė kortų klubas, bet greitai buvo uždarytas. XIX a. gale rusų valdžia sumanė įrengti tvirtovės įrenginius. Iš tvirtovės įtvirtinimų įdomiausias yra rūsys – blindažas, kuris buvo parke prie Parodos gatvės. Sakoma, kad jame per vokiečių antpuolį 1916 m. slėpėsi tvirtovės komendantas rusų generolas Grigorjevas.
1919 m. parkas pavadintas Vytauto vardu. 1923 m. parką išsinuomojo Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga. Ji daug nuveikė parko labui, bet ištrypė daug nereikalingų takų. Tada iniciatyvos ėmėsi miesto valdyba, kuri nutarė sutvarkyti parką: pasirūpino, jog kiekvieną vakarą grotų dūdų orkestras, pasodino daug medelių ir žolynų.
1924 m. Vytauto kalnas buvo viena gražiausių Kauno poilsio vietų. Čia stovėjo dailus paviljonas, įrengtos teniso ir futbolo aikštelės. 1931 m. miesto valdžia nutarė plėsti parką į šiaurę, nusavindama piliečių žemės sklypus. Tai sukėlė gyventojų nepasitenkinimą.
1932 m. Vytauto parką išsinuomojo Šaulių sąjunga. Direktoriumi buvo paskirtas Petras Babickas. Šauliai prisidėjo prie Vytauto parko gaivinimo – suremontavo centrinį paviljoną, sutaisė laiptelius, padarė naujus vartus į parką iš Laisvės alėjos, Parodos ir Vaižganto gatvių. Parkas buvo sutvarkytas, žydintis, o vaikus džiugino parke gyvenę gyvūnai – stirna, triušiai, voverės, kiškiai, karveliai ir fazanas. Tai buvo tarsi mažas zoologijos sodas, tačiau 1935 m. tikrasis buvo įkurtas netoliese, kur dabar veikia Lietuvos zoologijos sodas.
Vytauto parke vasarą veikė Kalno teatras, kuris sezono atidarymui buvo parengęs muzikinį veikalą, skirtą Dariaus ir Girėno skrydžiui „New-Yorkas–Kaunas“. 1934 m. užkopus į Vytauto kalną, viršuje būtų galima pamatyti paviljoną (kurhauzą), savito stiliaus pastatą su plačiais balkonais ir verandomis. Čia jaunimas šokdavo anglų valsus, tango ir fokstrotus, čia buvo ir P. Babicko žvėrynas.
Kurhauzas niekada neveikė kaip mokykla, kokią dabar sumanė čia įrengti Kauno miesto savivaldybė.
1936 m. parkas buvo privatizuotas, nes šauliams jį išlaikyti buvo per brangu. Parko centre tuo metu stovėjo didelis dviejų aukštų namas – „Pienocentro“ užkandinė, o šalia iš lentų sukalta pašiūrė – kinoteatras, kuriame kas vakarą buvo rodomos šiurpulingos meilės dramos.
1950 m. parke įrengta biblioteka, sporto salė, žaidimų kambarys, šaudykla, sutvarkytos krepšinio ir futbolo aikštelės. Veikė atrakcionai, laisvalaikio centras, vyko koncertai ir paskaitos, susidarė per 100 nuolatinių žaidėjų turinti šachmatininkų grupė. Parke kasmet apsilankydavo pusė milijono žmonių.
1964 m. įrengti nauji atrakcionai: apžvalgos ratas, viražiniai lėktuvai ir supynės. 1967 m. sutvarkyti želdynai, pašalinti sausi medžiai, pasodinta dekoratyvinių krūmų ir gėlių. 1970 m. įrengta lauko estrada. Parke koncertavo filharmonijos kolektyvai, vyko saviveiklininkų pasirodymai bei kiti renginiai. Sekmadieniais parke rinkdavosi šeimos – bendraudavo, klausydavosi koncertų, sėdėdavo lauko kavinėje ir grožėdavosi puikia aplinka.
1992 m. pabrango atrakcionai, sumažintas darbuotojų skaičius, sumažėjo ir lankytojų. Parkas tapo privatus, jame esantys statiniai keitė savininkus. Tačiau pati teritorija iki šiol priklauso Lietuvos Respublikai. Parko žemė, išskyrus privatų sklypą joje, yra valstybės nuosavybė, kuria administruoti patikėta Kauno miesto savivaldybei.
Šiandien Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje (2025 m. gegužės 14 d.) priminta, kad Kauno miesto savivaldybės administracija pirmą kartą prašymą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo Vytauto parko teritorijoje (Perkūno al. 4A) veikiančiai įmonei atmetė 2022 m. balandžio 8 d. sprendimu, suformuluotu www.planuojustatau.lt informacinėje sistemoje.
Vėliau sekė kiti bendrovės prašymų atmetimai, kurių, kaip pastebi „Kas vyksta Kaune“, nėra patyrusi ne viena Kaune veikianti mero, jo šeimos ar draugų įmonė…
Beje, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai dar 2022 m. spalio 27 d. sprendimu tenkino pareiškėjo (bendrovės „Osterodė“) skundą, panaikino ginčijamus administracinius sprendimus ir įpareigojo atsakovą (Kauno miesto savivaldybės administraciją) iš naujo spręsti klausimą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo pagal pateiktą projektą, taip pat priteisė įmonei 1 777 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Tiesa, po vėlesnių miesto prie trijų „ne“ (Nemuno, Neries ir Nevėžio) savivaldybės skundų priteista bylinėjimosi suma sumažėjo dviem šimtais eurų. Tiek pinigų tuomet sutaupyta mokesčių mokėtojų sudėtam Kauno miesto biudžetui. Tačiau kiek jų iki šiol išleido viešaisiais finansais disponuojanti Kauno miesto savivaldybė per keletą metų, bylinėdamasi tik su čia minima verslo įmone (o jų yra ir daugiau), mokesčių mokėtojams viešai neskelbiama.
Nepaisant to, kad dar pernai birželio mėnesį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė miesto administracijos apeliacinį skundą ir paliko galioti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, savivaldybė toliau demonstravo teismuose savo „gražius santykius“ su verslo įmone, daugiau kaip prieš 30 metų įsikūrusia Vytauto parke.
Bendrovės nuomone, nebeliko jokių kliūčių išduoti prašomą statybą (kapitalinį remontą) leidžiantį dokumentą, tačiau savivaldybė ir toliau jo neišdavė. „Osterodė“ iš Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų gauna prašomą vykdomąjį raštą. Savivaldybė šių metų vasarį pateikia prašymą teismui tą raštą panaikinti. Nes… „teismas, prieš išduodamas vykdomąjį raštą, nesikreipė į atsakovą (Kauno miesto savivaldybės administraciją) dėl informacijos apie teismo sprendimo įvykdymą“…
Primename, kad Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2025 m. kovo 3 d. nutartimi netenkino atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos prašymo panaikinti vykdomąjį raštą.
Kas bus toliau? Prieš ką tik sostinėje pasibaigusį teismo procesą Kauno meras V. Matijošaitis viešai spaudai išdėstė savo rūpestį dėl Vytauto parko, kurį siekia sutvarkyti „visuomenės labui“. „Kas vyksta Kaune“ tuomet išspausdino mero ir „Osterodė“ vadovės „pokalbį“, kuris realybėje nevyko.
Beje, naujausia teismo nutartimi „Osterodei“ bylinėjimosi su savivaldybe išlaidos nebuvo priteistos.
Tačiau įmonės vadovės nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis ir verslui, ir likusiai visuomenės daliai įrodo, kad teismo sprendimus privalu vykdyti visiems. Todėl tiek Vyriausybė, tiek bet kurios iš 60 mūsų šalies savivaldybių administracija arba meras (bei kitokios institucijos) šiuo atžvilgiu negali savęs laikyti išimtimi, viršesne už Lietuvos Respublikos vardu sprendimus priimantį teismą.
