Kauno gyventojai nustebę: autobuso vairuotojas – buvęs teisės mokslų daktaras!
Kaune gyvenantis 42 metų Martynas Vasiliauskas, auginantis tris vaikus ir einantis diakono pareigas, prieš kelis mėnesius kardinaliai pakeitė savo karjerą – tapo autobuso vairuotoju. Šis sprendimas stebina žinant, kad daugiau nei dešimtmetį jis dirbo teisės mokslų daktaru. Nors daugeliui toks pokytis gali atrodyti netikėtas, Martynui tai buvo ilgai ieškotas būdas sumažinti nuolatinę įtampą, patirtą ankstesniuose darbuose.
Martynas autobuso vairuotoju Kaune dirba nuo 2024 metų spalio mėnesio. Šį karjeros posūkį jis pasirinko po ilgų apmąstymų, atidžiau įsiklausęs į savo poreikius ir ieškodamas veiklos, kuri suteiktų ramybę bei aiškų darbo pabaigos jausmą. Anksčiau dirbantys darbai jam dažnai kėlė didelį stresą, nes buvo neapibrėžti ir retai suteikdavo užbaigtumo jausmą, kurio jis visada troško.
Martynas prisipažįsta, kad darbas teisininku jam kėlė nuolatinę įtampą. „Dirbant biure visada lieka darbų, dokumentų kitai dienai, todėl negalėdavau atsipalaiduoti,” – teigia jis. Jam svarbu jausti, kad darbas yra atliktas, tačiau anksčiau tokį jausmą retai patirdavo. „Aš supratau, kad esu itin jautrus žmogus, o ne visi mano dirbti darbai man tiko“, – atvirauja jis.
Autobusai Martyną žavėjo nuo vaikystės. Jis daug laiko praleisdavo žaisdamas su žaisliniais autobusais, „vežiodamas“ keleivius. Turėjo net žaislines kaladėles ir stoteles, kurios papildydavo jo žaidimus. „Atsimenu, turėjau svajonę pravažiuoti autobusu visą maršrutą nuo pirmos iki paskutinės stotelės. Stebėdavau kiekvieną pro langą važiuojantį autobusą ir atkreipdavau dėmesį į jų tvarkaraštį. Man tai patiko, bet tai liko tik vaikystės prisiminimas. Tačiau vėliau supratau, kad mano noras vairuoti autobusą niekur nedingo, todėl nusprendžiau žengti šį žingsnį“, – pasakoja pašnekovas.
Nors Martynas pripažįsta, kad jo sprendimas dirbti autobuso vairuotoju kai kam gali atrodyti keistas, jis tikina, kad atsisakęs ankstesnės karjeros jaučiasi laimingas. Sėdėdamas prie autobuso vairo, jis tiesiog negali atsidžiaugti. „Dažnai sutinku žmonių, kurie dirba darbus, kurie jų nedžiugina, kelia stresą ar tiesiog nepatinka. Vis dėlto daugelis jų širdyje nešiojasi svajonę – darbą, kurio dėl įvairių priežasčių nepavyko siekti. Tačiau tas troškimas niekur nedingsta. Norėčiau paraginti kiekvieną atsigręžti į savo širdį, prisiminti vaikystės svajones ir tai, kas mus iš tikrųjų džiugina“, – priduria jis.
Martynas pasakoja, kad dirba rytais, puse etato, nes dėl šeimos ir kitų įsipareigojimų dirbti po pietų būtų sudėtinga. Jis keliasi anksti, apie trečią valandą ryto. Iš vakaro pasiruošia viską, ko prireiks, tad ryte tik apsirengia, susideda daiktus į kuprinę ir nubėga penkis kilometrus. „Tai mano ryto mankšta, sportas, kol nubėgu iki vietos, kur atvažiuoja autobusas ir surenka vairuotojus. Darbe būnu prieš ketvirtą ryto. Pirmiausia reikia pasiruošti autobusą – apžiūrėti, ar nėra pažeidimų, jeigu jis nebuvo plautas – nusiplauti plovykloje. Taip pat reikia patikrinti, ar viskas veikia, ar yra kuro. Tai užtrunka apie 20 minučių”, – pasakoja jis ir priduria, kad, jei turi laiko iki išvykimo, jį išnaudoja maldai.
Pasak Martyno, jam paskiria autobusą, maršrutą ir grafiką. Prieš tai dieną jau žino, kada išvyks iš autobusų parko. „Kadangi dirbu tris mėnesius, nesu važiavęs visais maršrutais, bet man patinka tie, kurie yra ilgi ir kuriuose važiuoja daug žmonių. Ilgi maršrutai, kai nuo vieno galo iki kito trunka apie pusantros valandos“, – pažymi jis.
Vyras atskleidžia, kad paprastai dirba aštuonias valandas, nes kiekvieną maršrutą aptarnauja dvi pamainos – rytinė ir popietinė. Jeigu jis pradeda dirbti penktą valandą ryto, dirba maždaug iki tryliktos valandos, o tada jį pakeičia kitas vairuotojas, kuris dirba maždaug iki dvidešimt trečios valandos vakaro.
Svarbiausios savybės, reikalingos autobuso vairuotojui, yra vidinė ramybė, kantrybė ir dėmesys žmonėms, kuriuos veža. „Jeigu keleiviai mane tik nervintų, tai nebūtų mano vieta. Tačiau kiekvienas žmogus mane džiugina, ir tai, kad aš džiaugiuosi kiekvienu įlipančiu, manau, yra svarbu. Kai aš važiuoju autobusu, mano tikslas – vežti žmones ir važiuoti. Tada nei spūstys, nei stresinės situacijos manęs netrikdo. Man netgi smagu, kad galiu pravažiuoti pro spūstį – man tai tiesiog įdomiau“, – su šypsena kalba pašnekovas.
Martynas teigia, kad vienas iš svarbių dalykų autobuso vairuotojo darbe yra laikytis nustatyto grafiko. Tačiau būna situacijų, kai dėl spūsčių atsilieka nuo grafiko ir galinėje stotelėje turi mažiau laiko. Tuomet pertraukėlė sutrumpėja arba kartais jos visai nelieka. Vis tik, vairuotojas iškart priduria, kad jis tame didelės problemos nemato. „Nesmagu, kai mane turi pakeisti kitas vairuotojas, atidirbęs aštuonias valandas, o aš gana smarkiai pavėluoju. Būna, kad mane keičiantis vairuotojas nėra patenkintas, nes jo pertraukėlė sutrumpėja, bet nieko nepadarysi.”
Vieną kartą teko pažadinti išgėrusį, užmigusį keleivį, nes jis pramiegojo ir atvyko į galinę stotelę, nesuprasdamas, kur yra, bet tai manęs netrikdo. „Mes draugiškai pasikalbėjome, stengiausi elgtis pagarbiai ir konflikto jokio nebuvo. Jei su žmonėmis elgiesi pagarbiai, ir iš jų gauni pagarbą natūraliai“, – apie iššūkius darbe pasakoja jis.
Martynas šiuo metu laukia gausesnio sniego, kad vairavimas taptų dar įdomesnis, su ilgesniais pastovėjimais. Kaip jis pats sako, nuo iššūkių nebėga, o jų laukia, nes jie jam darbe suteikia įdomumo, smagumo ir dar daugiau laimės.
„Mane džiugina, kai sutinku žmonių, kurie nori kalbėtis, pakalbina, pasidalina įspūdžiais. Buvo vienas atvejis, kuris sugraudino: vienoje stotelėje įlipo sulinkusi senutė ir galbūt neturėjo, kaip kitaip sumokėti už bilietą, bet išsitraukė iš maišelio du obuolius iš savo sodo, padavė man ir sako: „Čia jums, tik nusiplaukite.“ Tie žmonės, kurie važiuoja autobusais, būna labai įvairūs, bet kiekvienas iš jų – atskira istorija“, – priduria Martynas.
Vyras taip pat pažymi, kad su kiekvienu įlipusiu keleiviu pasisveikina, o jeigu žmogus nori pasidalinti, mielai išklauso.
