Panegirika
Nieko asmeniška, tik paprasta ekskursija po intelektines protuberancijas ir pagarba pačiam intelektui. Mus, gal ne visus, gerai nuteikia iškilūs arba aukštyn kylantys išskirtinio talento individai, kurių gausos šiek tiek pasigendame. Bet jų mūsų visuomenė visgi turi, dėl to po truputį progresuojame.
Visų Lietuvos intelektualų apžvelgti neįmanoma, pernelyg didelė aprėptis, betgi ir tokių įgaliojimų niekas nesuteikė. Pagaliau, negalima sau leisti privilegijos ir prabangos ekspertuoti, tuo statant save į keblią padėtį. Betgi surizikuokim, stabtelėkime ties asmenybe, kurios mentalitetas atkreipia praeivių dėmesį.
Kviečiu nepagailėti ditirambų Vytautui Sinicai, kurio mąstymo stilius ir asmenybinė vertė išsiskiria iš minios. Jo pasisakymai turiningi, turtingi ir prasmingi, o iškalbos menas liejasi pavydėtinai laisvai. Oratorinė elokvencija ir minčių eiga be galo sklandi, ji skrieja tarsi moderniausias traukinys, neliesdamas žemės. Kalbos maniera nuoširdi, rami, patraukli, sugestijuojanti. Išskirtinio laisvumo minčių formulavimas, prikaustantis ir pavergiantis auditoriją. Idėjiškai tvirta laikysena, minčių lankstumas, nepaprastai įtaigi, sterilumu persunkta kalbos stilistika. Jos raiška mūsuose yra retokas fenomenas.
Mes negalime nuduoti, apsimesti nepastebintys neeilinio politiko genialumo bruožų turinčios asmenybės, vaikščiojančios tarpe mūsų. Priešingai, turime leisti jam suprasti, kad jį matome, girdime, vertiname, džiaugiamės, jame matydami dideles potencines galimybes. Klausantis V. Sinicos pasisakymų ir diskusijų, atrodo, jog jam Lietuvos problemos yra nesunkiai identifikuojamos ir netgi pakankamai lengvai išsprendžiamos. Besiklausant, subrandinama nuojauta, jog jis linkęs prisiimti pačią didžiausią būsimų darbų naštą. Žinoma, jei nebūtų rezistencijos ir kokių nors trukdžių, kas mūsų politiniame areale nėra retenybė. Būtent toks arba panašus įspūdis lieka po jo pasisakymų.
Maniera manieromis, tačiau svarbiausia – kalbos turinys, sugebėjimas giliai užgriebti analizuojamos temos esmę ir ją nepriekaištingai pateikti klausytojui. Jo kalbos, kaip be galo brandaus ir garbaus prelegento yra persunktos patriotizmu, stebėtinu Lietuvos istorijos žinojimu, nuovokumu, aukšta erudicija.
Bendras įspūdis leidžia teigti, kad kalbame apie asmenybę, turinčią tvirtą moralinį stuburą, o stoiška laikysena suponuoja nusiteikimą tarnauti tiesai. Demonstruoja gebėjimą į problemas žiūrėti valstybininko žvilgsniu, jam rūpi nacijos išlikimas, nacijos apsauga, nedraugiškų jėgų demaskavimas ir t.t. Klausytojas nesunkiai susidaro įspūdį apie V. Sinicos moralius vertinimus visų reiškinių, kurie mus supa. Sąžininga ir atvira pažiūrų platforma jį patį nuveda į humanistines viršukalnes. Unikali minčių formuluotė, jų dėstymo nuoseklumas ir sparta nuteikia palankiai, paperka unikalumu, intelektiniu virtuoziškumu. Jo tezes ir teiginius sunku oponuoti, o tie, kurie gal ir turėtų kitokią nuomonę, suklūsta ir… prisijungia prie aplodismentų.
Miela klausytis, kai, pasitelkęs neginčijamus argumentus, V. Sinica nuvainikuoja istorinį melą ir apgaules, kažkada kilusias ir vis dar tebekylančias. Disponuodamas gausia informacija, Lietuvos prieškarines ir pokarines problemas jis narsto pranokdamas geriausius Lietuvos istorikus, stebina jo žinių bagažas. V. Sinica geba apginti Lietuvai nusipelniusias asmenybes, prie kurių praeities mėginama kabinėtis arba tiesiog jas niekinti. Jis sunkiai toleruoja Lietuvos šviesulių ir šviesuolių menkinimą. Kaip ir daugelis istorikų, jis aukštai vertina Prezidento A. Smetonos darbus, akcentuoja nepalenkiamą valstybininko tvirtumą kritiniu momentu, iškilus pavojui Lietuvos egzistencijai. Pagrįstai piktinasi sovietų primestą pasaką apie A. Smetonos gėdingą pasitraukimą į Vakarus.
Netgi trumpi V. Sinicos pasisakymai ar komentarai yra išklausomi su didžiuliu dėmesiu ir susikaupimu. Klausomasi nuščiuvus, nes išgirstama daug ir svarbaus. Jam kalbant tvyro tyla, bijomasi praleisti žodį ar sakinį; visi jie turi svorį. Vengiama nutraukti ar pertraukinėti jo pasisakymus, neteko girdėti priminimo, kad išseko prelegentui skirtas laikas. Priešingai, norima, kad mikrofonas kuo ilgiau užsibūtų V. Sinicos rankose.
„Orakulas, Apologetas“ – pastebėjo Vincas Kudirka, trumpam pabudęs iš amžino miego. Dar truputį paklausęs V. Sinicos šnekos, pridūrė: „Jis vienas prie vieno panašus į mus, bet jo kalba sako ką kita; taip kalba Apvaizdos siųstieji“. Ši fantasmagorija tėra mėginimas perfrazuoti paties V. Kudirkos sukrėtimą ir persivertimą į lietuvybę, jam susipažinus su pirmuoju „Aušros“ numeriu, redaguotu paties J. Basanavičiaus.
Norint pagrįsti visa kas išsakyta, tektų tekstą primarginti gausiomis citatomis. Manytina, kad daugelis, girdėję V. Sinicos viešus pasisakymus, neprieštaraus čia atvirai išsakytiems pastebėjimams, kurie, neblogai reprezentuoja lietuvio, kalbant apibendrintai, lūkesčius. Telieka pridurti, jog šio pasakojimo, gal išsisakymo fabula siekė maksimalaus objektyvumo.
Nesu įsigilinęs į partijos „Nacionalinis susivienijimas“ ideologinę programą, tačiau V. Sinicos patriotinė, humanistinė ir socialinė pozicija nusipelno dėmesio. Būna, kai tiesiog neprireikia studijuoti politikų programų paraidžiui ir papunkčiui, tačiau ilgiau sekant pasisakymus, nelieka abejonių su kuo turime reikalų.
Šiuo atviru, nė kiek nepataikaujančiu rašiniu, norisi, kad nepraeitume arogantiškai pro šalia esančią taurią, puikiai įsiklausančią į realybes ir gera linkinčią asmenybę. Atrodo, kad pavyko išvengti liaupsių ir komplimentų. Viso labo siekta pateikti nuogą tiesą,… badančią akis. Negalima nutylėti faktinių aplinkybių, pasakytų juristai.
Publikaciją paruošė: Petras Stirbys. Niujorko mokslų akademijos narys
D.U.K. (Dažniausiai užduodami klausimai)
Kas yra šio straipsnio autorius?
Autorius – Petras Stirbys, Niujorko mokslų akademijos narys, intelektualas, kuris savo rašinyje pateikia pagarbią refleksiją apie Vytauto Sinicos asmenybę ir jo idėjų svarbą.
Koks yra straipsnio žanras?
Tai panegirika – literatūrinis žanras, skirtas pagyrimui ir išaukštinimui. Autorius deklaruoja, kad siekia objektyvumo, bet tekstas persunktas pagarbos ir pripažinimo Sinicai.
Kas yra Vytautas Sinica?
Straipsnyje jis pristatomas kaip iškili Lietuvos visuomenės veikėjas, politologas, oratorius, turintis stiprų moralinį stuburą, patriotinę laikyseną ir gebėjimą giliai analizuoti Lietuvos politines bei istorines problemas.
Kodėl autorius vadina Sinicą išskirtine asmenybe?
Jo kalbos yra įtaigios, argumentuotos, turiningos.
Jis turi gebėjimą sudėtingas problemas pateikti aiškiai ir suprantamai.
Sinica pasižymi patriotizmu, istoriniu žinojimu, erudicija.
Demonstruoja valstybininko žvilgsnį ir rūpestį Lietuvos ateitimi.
Kokias Sinicos savybes labiausiai pabrėžia Stirbys?
Iškalbingumą ir oratorinę meistrystę.
Tvirtą moralinę ir idėjinę laikyseną.
Istorinį sąmoningumą ir gebėjimą demaskuoti melą.
Pagarbą Lietuvos šviesuoliams ir kovą prieš jų menkinimą.
Humanistinę ir patriotinę poziciją.
Kaip autorius vertina Sinicos viešus pasisakymus?
Jis teigia, kad klausantis Sinicos kalbų tvyro tyla, nes kiekvienas jo žodis turi svorį. Auditorija linkusi pratęsti jo pasisakymų laiką, o argumentai yra tokie stiprūs, kad sunku jiems oponuoti.
Ar straipsnyje aptariama Sinicos partinė veikla?
Trumpai paminima partija „Nacionalinis susivienijimas“, tačiau Stirbys nurodo nesigilinęs į jos programą. Visgi, anot jo, Sinicos asmeninė laikysena pakankamai iškalbinga, kad suprastume jo vertybes.
Koks pagrindinis straipsnio tikslas?
Pabrėžti, kad visuomenė neturi ignoruoti išskirtinių asmenybių, tokių kaip Vytautas Sinica, nes jų idėjos ir moralinė laikysena gali būti reikšminga Lietuvos ateičiai.
Kaip Stirbys bando pagrįsti savo pagyras?
Jis remiasi Sinicos oratoriniu talentu, istorinių faktų išmanymu, jo gebėjimu apginti nusipelniusias Lietuvos asmenybes bei kritiškai vertinti istorijos iškraipymus.
Ar autorius teigia, kad rašinys yra visiškai objektyvus?
Stirbys pats pažymi, kad siekė objektyvumo, nors tekstas natūraliai įgauna pagyrimo toną. Jis tai vadina „nuoga tiesa, badančia akis“, o ne pataikavimu.
