Kai dalis istorinių pastatų tyliai nyksta, o kiti atgimsta entuziastų rankose, kyla klausimas – ar iš tiesų mokame suprasti ir saugoti tai, ką paveldėjome? Minint Valstybinės kultūros paveldo komisijos 30-mečio sukaktį, diskusijoje „Paveldosauginis sąmoningumas Lietuvoje: patirtys ir iššūkiai“ kalbėta apie tai, kaip švietimas, kultūros politika ir bendruomenių iniciatyvos formuoja mūsų santykį su paveldu.
Skalvijos kino centre vykusiame renginyje Paveldo komisiją sveikino Seimo Pirmininkas Juozas Olekas, Ministrė Pirmininkė Inga Ruginienė, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Kęstutis Vilkauskas, Prezidento vyriausioji patarėja doc. dr. Jolanta Karpavičienė, Seimo kanclerio biuro vedėja Ingrida Tamulevičiutė ir Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.
Diskusiją moderavo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prodekanas dr. Norbertas Černiauskas. Pokalbyje dalyvavo istorijos mokytoja ir istorinių laidų autorė Erika Meškauskienė, kultūros istorikė ir diplomatė prof. dr. Irena Vaišvilaitė, Valstybinės kultūros paveldo komisijos narys doc. dr. Salvijus Kulevičius bei Karolys Banys ir Petras Gaidamavičius, Art Deco muziejaus įkūrėjai, pranešimą skaitė Vilniaus universiteto rektoriaus vyriausiasis patarėjas prof. Paulius V. Subačius.
Paveldas mokykloje: nuo vadovėlio iki šeimos istorijos
Erika Meškauskienė, mokykloje dirbanti beveik nuo nepriklausomybės pradžios, prisiminė, kad per tris dešimtmečius vaikų santykis su paveldu smarkiai pasikeitė: „Pirmaisiais metais žiūrėjome į užsienį – viskas, kas lietuviška, atrodė menkesnės vertės. O dabar vaikai vis adekvačiau vertina tai, ką turime, ir tuo didžiuojasi,“ – kalbėjo ji.
Mokytoja pasakojo, kad mokiniai paveldo temas vis dažniau išgyvena asmeniškai: „Kai mokomės apie tarpukarį, prašau jų pasidomėti savo proseneliais. Jie atranda nuostabių panašumų su savo asmenybėmis, pasakoja, kaip jų seneliai statė, kūrė, gyveno. Kartais net įkalbinėja tėvus pirkti seną sodybą ar pasidomėti šeimos istorija. Tokiais momentais matai, kad paveldas juos įgalina – jie pradeda patys kalbėti apie jį.“
Tačiau viskas priklauso nuo mokytojo pastangų – ar jis geba paveldą paversti asmeniniu atradimu, įtraukti jį kaip pažinimo objektą, ar ne. Pasak jos, šiandien paveldas įvairiais aspektais aptariamas dalykų programose – nuo vietos aplinkos pažinimo iki UNESCO pasaulio paveldo aktualijų.
„Būsimas architektas, jei nesimoko istorijos, kartais pats nesuvokia paveldo vertės – todėl nuo tokio architekto kartais reikia ginti paveldą,“ – pridūrė ji, pabrėždama, kaip svarbu ugdyti pagarbą ir ryšį su istorija nuo mažens.
Paveldas – valstybės sąmoningumo atspindys
Prof. dr. Irena Vaišvilaitė diskusijoje priminė, kad nors Lietuvoje paveldosauga nuėjo ilgą kelią, iki šiol trūksta sisteminio požiūrio:
„Neturime paveldo įstatymo – tik Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą. Nematerialus paveldas lieka paraštėse, o gamtinio paveldo samprata apskritai neišplėtota. Tai rodo, kad valstybė vis dar nepakankamai aiškiai įvardija, kas yra paveldas ir kokią vietą jis užima mūsų tapatybėje.“
Profesorės teigimu, šiuolaikinės grėsmės paveldui yra globalios – nuo klimato kaitos iki karo ir vartotojiško turizmo. „Kartais patys tampame paveldo priešais – iš nežinojimo ar abejingumo,“ – pabrėžė ji.
Kai paveldas tampa gyvas
Paveldo komisijos narys doc. dr. Salvijus Kulevičius pabrėžė, kad paveldas yra ne tik istorijos liudijimas, bet ir gyvas visuomenės formavimosi procesas: „Paveldas yra tai, kas mus formuoja kaip visuomenę. Kai bendruomenės imasi veikti paveldo srityje, jos meta iššūkį institucijoms ir sako – mes norime dalyvauti. Tai – brandesnio paveldosauginio sąmoningumo ženklas,“ – teigė jis.
Anot mokslininko, paveldosaugoje vis dar juntamas ekspertinis žvilgsnis „iš viršaus“, tačiau vietos bendruomenės dažnai turi gilesnį, emocinį santykį su aplinka.
„Bendraudamas su žmonėmis vis dažniau suprantu, kad jie išskiria vadinamąjį šiltą ir šaltą paveldą. Šiltas paveldas – tai, kas jiems artima ir gyva, net jei formaliai nėra įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Šaltas – tas, kuris saugomas be ryšio su vietos žmonėmis. Paveldas tampa gyvas tuomet, kai jis įtraukiamas į vietos gyvenimą, kai jame galima veikti, o ne tik juo gerėtis iš tolo,“ – sakė S. Kulevičius.
Asmeninė iniciatyva kaip paveldo apsaugos variklis
Art Deco muziejaus įkūrėjai,Paveldo DNR (apdovanojimų steigėjas – Valstybinė kultūros paveldo komisija) laureatai Karolys Banys ir Petras Gaidamavičius, pasakojo, kaip asmeninis smalsumas išaugo į reikšmingą kultūrinį reiškinį.
„Viskas prasidėjo 2014-aisiais nuo ekskursijų po Kauno miestą. Norėjome pažinti tarpukario architektūrą iš arčiau – pamatyti ne tik pastatus iš išorės, bet ir tai, kas slypi jų viduje. Kartą, apsimetę pirkėjais, patekome į butą, kuriame buvo išlikusi autentiška tarpukario dvasia. Tą akimirką viskas pasikeitė,“ – pasakojo jie.
Butą įsigyti pavyko ne iš karto – tai buvo kelių bandymų ir atkaklaus noro rezultatas: „Kiekvieną kartą, kai nepavykdavo, vis grįždavome prie minties, kad turime tai padaryti. Penktąjį kartą pagaliau įsigijome butą, atlikome polichrominius tyrimus, restauravome duris, parketą, ir taip gimė mūsų Art Deco muziejus,“ – prisiminė pašnekovai.
Pasak paveldo puoselėtojų, institucijos jiems nebuvo kliūtis, priešingai – padėjo išlaikyti kokybės kartelę: „Mes darėme viską, ko reikalavo Kultūros paveldo departamentas, ir net daugiau. Norėjome ne tik išsaugoti, bet ir parodyti, kaip mūsų bendrapiliečiai gyveno prieš šimtą metų – juk tremtys ir praradimai daug ką buvo atėmę, todėl mums buvo svarbu tai sugrąžinti,“ – kalbėjo jie.
Jų istorija tapo įkvėpimu kitiems – įrodymu, kad paveldas gali būti ne tik saugomas, bet ir išgyvenamas.
Paveldas švietime: tarp entuziazmo ir stokos
Diskusiją apibendrindamas prof. Paulius V. Subačius pabrėžė švietimo reikšmę paveldo išsaugojimui: „Žmonės niokoja tai, ko nesupranta. Kai tik ateina supratimas, žmogus neniokoja. Todėl reikia ugdyti supratimą ir įgalinti žmones jaustis paveldo bendraturčiais.“
Paveldo komisija pastebi, kad paveldosauginis sąmoningumas Lietuvoje akivaizdžiai auga – tiek per bendruomenių iniciatyvas, tiek per asmeninius pavyzdžius.
„Vis dėlto Paveldo komisijos analizės ir paskutinis sprendimas rodo, kad ugdymo programose stokojama aiškaus paveldo naratyvo“, “, – sako Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.
Anot Paveldo komisijos sprendimo, teisės aktuose ir strateginiuose planavimo dokumentuose akcentuojama kultūros paveldo ir švietimo integralumo svarba ir poreikis, kaip viena svarbiausių kultūros paveldo išsaugojimo priemonių, tačiau trūksta konkrečių valstybės prioritetų dėl kultūros kultūros paveldo ir švietimo integralumo nustatymo ir institucijų koordinuotų veiksmų.
Trūksta ir kokybiškų mokymo priemonių. Yra privačių ar pavienių valstybinių projektų, tačiau stinga strateginio požiūrio į kokybiško turinio kūrimą ir tinkamo pasiekiamumą mokytojams, trūksta parengtų mokymo priemonių integravimo į bendrą sistemą.
„Tačiau diskusija parodė, kiek daug lemia žmogus – įkvepiantis mokytojas ar aktyvi bendruomenė gali atverti visai kitokį paveldo suvokimą. Paveldosauginis sąmoningumas auga iš asmeninio santykio, žinių ir pagarbos tam, ką turime – tai buvo šios diskusijos esminė žinia“, – sako pirmininkė.
Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės ekspertė bei patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais. Tai – dvylika nepriklausomų deleguotų ir skiriamų įvairių sričių ekspertų, kurie gali nešališkai įvertinti kultūros paveldo apsaugą ir su ja susijusius procesus.
Pranešimą paskelbė: Justina Gasiūnienė, Lietuvos Respublikos valstybinė kultūros paveldo komisija
„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai. Už pranešimų turinį atsako juos paskelbę asmenys bei jų atstovaujamos organizacijos.
