Kai vieni su politinėmis ambicijomis keliauja per partijas kaip per rūbų išpardavimus, kiti ateina su aiškia vizija: stadionas, kuriame būtų ne tik futbolas, bet ir emocijos, drama bei, be abejo, šviesos. Tik ne prožektoriai, o „rampų“ lempos. Taip, kalbame apie „OnlyFans“ žvaigždę Ofeliją, kuri rimtai svarsto galimybę tapti Vilniaus mere.
Ofelija, kurią daugelis pažįsta iš visai ne savivaldos tematikos turinio, staiga išlindo su vizija – ir ne bet kokia. Ji nori statyti stadioną. „Stadioną moku pastatyti“, – pareiškė ji su tokia pat apsisprendimo jėga, su kokia politinės kampanijos metu kandidatai žada „išspręsti kamščius“ arba „sutvarkyti Šnipiškes“. Skirtumas tik tas, kad šį kartą vizija iš tikrųjų skamba – bent jau vizualiai – kur kas spalvingiau.
Politikos realybės šou: „Vilniaus valdžia – naujas sezonas“
Pažiūrėkime į šią iniciatyvą analitiškai. Visų pirma, Ofelijos žingsnis primena šiuolaikinės demokratijos evoliuciją – nuo politinių elitų prie nuomonės formuotojų politikos, kur svarbiausia ne ilgametė patirtis, o pasiekiamumas socialiniuose tinkluose. Panašu, kad „tikrų“ politikų skleidžiamos programos vis dažniau pralaimi prieš „patinka“ ir „dalintis“ kultūrą.
Ofelijos atėjimas į politinę areną ne tik kelia klausimus apie rinkėjų lūkesčius, bet ir rodo, kad viešumoje žinomi veidai tampa rimtais kandidatais vien todėl, kad žino, kaip save pateikti. Nuo pažinčių programėlėse pateikiamų profilių – iki miesto biudžeto? Kodėl gi ne. Juk jei pasaulis pilnas realybės šou, kodėl politinė arena turėtų likti nuošaly?
Stadionas – simbolis ar metafora?
Negalima nepastebėti simbolinės reikšmės – stadionas, apie kurį kalba Ofelija, tampa ne tik fiziniu objektu, bet ir savotišku politinės galios simboliu. Ten, kur kiti mato betoną ir žolę, ji regi galimybę suburti bendruomenę. Tiesa, galbūt kiek kitokią bendruomenę, nei įprastai siejama su savivalda. Bet ar tai blogai?
Iš vienos pusės, jos planas – gana tiesmukas: yra poreikis, ji žada jį patenkinti. Iš kitos – kai galima merė kalba apie stadioną taip, kaip nuomonės formuotoja apie naują reklamos akciją, kyla klausimas: ar mūsų politinis skonis jau galutinai išsigimė į rinkodaros estetiką?
Demokratijos popkultūrinė trajektorija
Ofelijos pasirodymas viešojoje erdvėje su merės užmojais – ne šiaip sau keistenybė, o simptomas. Vis daugiau žmonių politiką suvokia ne kaip kompetencijos lauką, o kaip sceną. Kandidatai tampa herojais, kurių istorijos įdomesnės nei jų gebėjimas parengti biudžetą. Žinoma, tai kelia klausimą – ar mums svarbiau žmogaus reputacija, ar jų gebėjimas realiai spręsti miestui aktualias problemas?
Bet čia, žinoma, kyla ir kita versija: galbūt tikrai reikia šiek tiek chaoso ir netikėtumo šiuolaikinėje politikoje. Gal Ofelijos pasirodymas – tai atsakas į metų metus vilkintas stadiono statybas, biurokratijos pinkles ir pasikartojančius pažadus. Galbūt trumpų vaizdo įrašų retorika ir blizgantis žvilgsnis gali padaryti daugiau nei eilinis posėdis savivaldybėje.
Finalas: ironija ar realybė?
Ar Ofelija taps Vilniaus mere? Vargu. Bet jos viešas pareiškimas kelia ne tik šypseną, bet atspindi kaip veidrodis visuomenėje vykstančius procesus. Tai – švelni (ar ne tokia jau švelni) parodija šiuolaikinės politikos, kurioje emocijos ir įvaizdis vis dažniau nugali patirtį ir turinį.
O stadionas? Jei jį kada nors pastatys, belieka tikėtis, kad ten bus ne tik sportas, bet ir edukacinės paskaitos apie demokratiją. Su „rampų“ lempa, žinoma.
