Pastaruoju metu vis dažniau keliami klausimai apie gyventojų saugumą ekstremalių situacijų atveju: ar tikrai turėsime kur slėptis, kilus pavojui, ar priedangų užteks visiems ir ar jos iš tiesų užtikrins apsaugą? Ant įvairių pastatų vis dažniau pasirodantys priedangas žymintys ženklai rodo augantį dėmesį šiai temai. Vis dėlto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, šalyje šiuo metu veikia vos 6 453 priedangos, kurios galėtų sutalpinti apie 1,5 mln. žmonių – tai gerokai mažiau nei gyventojų skaičius Lietuvoje.
„Saugumo užtikrinimas yra gyvybiškai svarbus, tačiau priedangų įrengimas neišvengiamai reiškia papildomas projektavimo ir statybos išlaidas. Todėl kyla klausimas – kiek tai kainuos ir kas už tai mokės?“, – sako Viktorija Varnaitė, advokatų kontoros COBALT vyresnioji teisininkė.
Saugumo iliuzija
Didžioji dalis Lietuvoje veikiančių priedangų yra žemiausio arba vidutinio atsparumo lygio. Tai reiškia, kad jos nėra pritaikytos ilgalaikei apsaugai, neturi būtinos infrastruktūros ir kritiniu atveju gali suteikti tik trumpalaikį prieglobstį.
Kaip aiškina V. Varnaitė, priedanga yra statinys, patalpa ar kitas objektas, galintis apsaugoti žmones oro pavojaus atveju: netiesioginio apšaudymo, sprogimo bangų, skeveldrų, nuolaužų ar atakų iš oro. Pagal statybos techniniame reglamente numatytus kriterijus, egzistuoja trys priedangų atsparumo lygiai: žemiausio atsparumo priedangose apsauga užtikrinama iki penkių valandų, vidutinio – iki paros, aukščiausio – iki 72 valandų.
„Dauguma priedangų mūsų šalyje – požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, rūsiai, neturintys elektros, vandens tiekimo ar vėdinimo sistemų. Tokiose patalpose žmonės galėtų išbūti tik trumpą laiką, todėl jos realiai neužtikrina gyventojų saugumo ilgesnio pavojaus atveju“, – teigia teisininkė V. Varnaitė.
Priedangas įrengti privaloma
Nuo 2023 m. sausio 1 d. visiems naujai statomiems visuomeninės paskirties pastatams (išskyrus religinius), kuriuose vienu metu gali būti daugiau nei 100 žmonių, bei daugiabučiams, turintiems daugiau nei penkis aukštus, tapo privaloma projektuoti ir įrengti teisės aktų reikalavimus atitinkančias priedangas. Tai reiškia, kad jos turi atsirasti daugelyje naujų viešbučių, parduotuvių, restoranų, ligoninių, mokyklų, muziejų, administracinių pastatų ir gyvenamųjų daugiabučių.
Taip pat priedangos turi atitikti 2024 m. vasario 28 d. priimto statybos techninio reglamento dėl slėptuvių, kolektyvinės apsaugos statinių ir priedangų įrengimo reikalavimus. Dokumente numatyta, kad priedangose privalo būti įrengti atskiri įėjimai ir avariniai išėjimai, konstrukcijos, skirtos atlaikyti sprogimo bangos apkrovas, o evakuacijos keliai – nusidriekti už griūties zonos ribų. Taip pat būtina užtikrinti vėdinimą, vandentiekį, elektros tiekimą ir pritaikyti patalpas riboto judumo asmenims.
„Nors įstatymai neįpareigoja pritaikyti jau pastatytų pastatų, praktikoje pasitaiko situacijų, kai statytojams tenka keisti techninius projektus, kad šie atitiktų įsigaliojusius reikalavimus. Tokie pakeitimai neišvengiamai padidina projektavimo kainą, o rangovai perskaičiuoja ir darbų sąmatas. Pavyzdžiui, jei evakuacijos kelyje buvo numatyta lifto vieta, kuri kerta priedangos kelią, projektą gali tekti perbraižyti iš naujo, keisti lifto ir jo sistemų vietą“, – akcentuoja V. Varnaitė.
Teisininkės vertinimu dėl priedangų įrengimo statytojai susiduria su ženkliai išaugusiais projektavimo ir statybos kaštais.
Kas už tai sumokės?
Papildomos išlaidos dėl priedangų įrengimo kelia riziką ir konfliktus tarp statytojų, projektuotojų bei nuomininkų. Jei pastato statybos buvo inicijuotos konkretaus nuomininko užsakymu, reikalavimus atitinkančios priedangos įrengimas gali reikšti ne tik projekto keitimus ir padidėjusius kaštus, bet ir statybos terminų pratęsimą.
„Tokiose situacijose dažnai susikerta statytojų, projektuotojų ir nuomininkų interesai – niekas nenori prisiimti papildomos finansinės naštos,“ – sako advokatų kontoros COBALT vyresnioji teisininkė V. Varnaitė.
Pasak jos, dažnu atveju statytojai siekia šias išlaidas perkelti patalpų nuomininkui ar galutiniam būsto pirkėjui. Tai reiškia, kad papildomi saugumo sprendimai galiausiai nugula ant galutinių vartotojų pečių.
„Priedangų įrengimo prievolė ilgainiui gali turėti tiesioginę įtaką nekilnojamojo turto kainų augimui. Statybos biudžeto padidėjimas reiškia aukštesnes būsto kainas ir didesnius komercinių patalpų nuomos mokesčius. Kitaip tariant – už kolektyvinį saugumą gali tekti mokėti visiems“, – pabrėžia ji.
Sprendimų optimizavimas
Racionaliausias kelias, stiprinant šalies pasirengimą – panaudoti jau turimas erdves ir jas pritaikyti priedangų funkcijai, o ne statyti viską nuo nulio, sako Martynas Žibūda, „EIKA Development“ generalinis direktorius:
„Šiandieninėje geopolitinėje realybėje investicijos į saugumą yra būtinybė, o ne pasirinkimas. Tai turėtų tapti ne vien plėtotojų atsakomybe, bet ir visos visuomenės suprantamu poreikiu – užtikrinti, kad esame pasirengę įvairiems scenarijams.“
Pasak jo, požeminės automobilių stovėjimo aikštelės visgi gali būti pritaikytos taip, kad kritiniu atveju taptų trumpalaikėmis priedangomis: „Suprantame šių sprendimų svarbą ir matome galimybes pritaikyti esamas patalpas – įrengus ventiliacijos, vandentiekio bei nuotekų sistemas, papildomus elektros taškus ir sutvirtinus konstrukcijas, tokios erdvės tampa tinkamos trumpalaikei apsaugai“.
Tokia daugiafunkcė paskirtis – automobilių stovėjimo vietos ir priedangos – leidžia racionaliau naudoti erdves ir optimizuoti projekto kaštus.
„Vis dėlto saugumas nėra nemokamas – priedangos įrengimas padidina projekto biudžetą. Tad neišvengiamai šie kaštai galiausiai tenka galutiniam pirkėjui ar, komercinio turto atveju, nuomininkui“, – pabrėžia M. Žibūda.
Pranešimą paskelbė: Urtė Jarmalaitė, Komunikacijos agentūra „23:45 agency”
„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai. Už pranešimų turinį atsako juos paskelbę asmenys bei jų atstovaujamos organizacijos.
