Spalio pabaigoje Lietuva tampa tarsi kultūrine kryžkele. Vienoje pusėje – Helovynas, triukšmingas, spalvotas, kviečiantis žaisti su baime. Kitoje – Vėlinės, tylus prisiminimo laikas, kviečiantis susitikti su netektimi. Skirtingos savo forma, šios tradicijos kalba apie tai, kas mus gąsdina. Apie tai, ką stumiame į paraštes, ką vadiname „ne mūsų pasauliu“. Ir abi – viena per žaismę, kita per tylą – kviečia pažvelgti į tai, kas jautru: į baimę ir į praradimą.
Dirbdama socialinio darbo srityje daugiau nei dešimtmetį, matau, kaip gajus Lietuvoje įprotis bijoti to, ko nesuprantame. Ir dažnai tie „baubai“ – tai žmonės. Žmonės, patiriantys benamystę, pabėgėliai, turintys psichikos sveikatos sunkumų, senjorai, kurie „nebesupranta šiuolaikinio pasaulio“. Kaip kadaise buvo raganos – moterys, kurios gyveno kitaip, kalbėjo garsiau, nesutiko tilpti į normas – taip šiandien baubais tampa tie, kurie neatitinka mūsų lūkesčių ar kelia diskomfortą.
Benamystė – tarp romantikos ir abejingumo
Benamystė – vienas ryškiausių pavyzdžių. Ji dažnai išstumiama („ne mano reikalas“) arba romantizuojama („pamaitinau – padariau gerą darbą“). Žiniasklaidoje pasirodo istorijos, kuriose gatvėje gyvenantis žmogus pavalgydinamas, nuprausiamas, gal net pakviečiamas į namus – ir tai pateikiama kaip išspręsta problema. Tačiau toks gestas, nors ir nuoširdus, nesprendžia sisteminės problemos.
Socialiniai darbuotojai šioje situacijoje mato daugiau. Jie mato ne tik pavienį žmogų, bet visą kontekstą – teisinę sistemą, paslaugų prieinamumą, visuomenės nuostatas. Jie žino, kad benamystė – tai ne asmeninė nesėkmė, o žmogaus teisių pažeidimas. Kiekvienas žmogus turi teisę turėti gyvenamąjį būstą, atitinkantį higienos, saugos reikalavimus.
Vėlinės – tylus ryšys su praeitimi
Vėlinės – tai kolektyvinės atminties laikas, tad vienatvė šiuo laikotarpiu – itin jautrus „baubas“. Socialinio darbo praktikoje Anapilin išėjusių prisiminimo laikotarpis dažnai sužadina paslaugų gavėjų emocinę atmintį – nuo ramybės ir dėkingumo iki liūdesio ar kaltės. Daugelis vienišų žmonių, neturintys galimybės dalyvauti artimųjų prisiminimų ritualuose, socialinio darbuotojo padedami gali vėl pajusti ryšį su kitais ir patirti, kad jų prisiminimai yra svarbūs. Kartais pakanka paprasto veiksmo: pasikalbėti apie praeitį, išklausyti, kartu nueiti į kapines. Tokiais momentais prisiminimas tampa pagalba – žmogus pajunta savo gyvenimo vertę, priklausymą bendruomenei.
Vėlinių laikas atskleidžia, kaip skirtingai žmonės tvarkosi su nebūties patyrimu. Vieniems mirtis – tylos ir susikaupimo tema, kitiems – baimės šaltinis. Socialiniame darbe svarbu suteikti erdvę abiems reakcijoms: padėti tiems, kurie nori kalbėti apie netektis, ir tiems, kurie bijo liestis prie mirties temos. Atmintis gali tapti gijimo įrankiu. Kai žmogus pasakoja apie mirusį artimąjį, jis gali atrasti vidinę ramybę, įprasminti praradimą, susigrąžinti ryšį su savo istorija.
Helovynas – žaidimas su baime
Jei Vėlinės kviečia susitikti su atmintimi, tai Helovyno šiurpnaktis – su baime. Iš pirmo žvilgsnio tai – triukšminga, žaisminga šventė, tačiau socialinio darbo požiūriu ji gali tapti ritualu, leidžiančiu saugiai susidurti su tuo, kas gąsdina. Daugelis paslaugų gavėjų išgyvena baimės patirtis: būti atstumti, prarasti saugumą, netekti artimųjų. Helovyno simbolika čia tampa metaforiniu įrankiu – būdu atrasti tai, kas kelia įtampą.
Kai žmogus užsideda kaukę, jis gali išreikšti tai, ką slopina: pyktį, liūdesį, gynybą. Kaukė tampa apsauga ir leidimu kalbėti. Socialinis darbuotojas, pasitelkdamas Helovyno metaforą, kuria saugią erdvę, kurioje per vaidybą ir žaidimus žmogus gali tyrinėti tai, kas „baisu“. Tokiuose procesuose svarbiausia ne šventės forma, o turinys – kuomet asmeniui pavyksta patirti jausmą: „Aš nebijau, nes aš pats valdau savo baimę, žaisdamas su ja“.
Visuomenės baubų sąrašas
Socialiniai darbuotojai turi galimybę prisiliesti prie pažeidžiamų žmonių rato. Visuomenės „baubų sąrašas“ neišsenkantis. Jame telpa ne tik benamiai ar pabėgėliai, bet ir moterys, kurios kalba garsiai, vyrai, kurie verkia, LGBTQ+ bendruomenė, negalia, senatvė, skurdas, net mirtis. Visi, kurie neatitinka „normos“ ar kelia diskomfortą.
Šios baimės dažnai kyla ne iš realios grėsmės, o iš mūsų pačių vidinio nesaugumo. Kartais – iš poreikio jaustis „geresniais“. Viešoje erdvėje skaitome apie smurtą, vagystes, žiaurumą ir tyliai atsidūstame: „Aš taip nesielgiu – vadinasi, esu geras“. Įdomu tai, kad net psichologinės pagalbos baimę galima būtų įtraukti į „baubų lapą“. Vengiama: „O kas, jei sužinos kaimynai, kolegos, darbdaviai“. Giliai visuomenėje įsišaknijęs įtarumas, gėda, tylėjimo, patyčių kultūra. Šie įsitikinimai kartais būna stipresni už bet kokį teisinį aktą.
Dvi pusės vieno proceso
Ir vis dėlto, Vėlinės ir Helovynas – tai ne priešybės, o dvi vieno proceso pusės. Viena gydo tyliai, kita – per žaismę. Abi kviečia priimti gyvenimo trapumą ne kaip pabaigą, o kaip žmogaus gebėjimą išlikti jautriu ir atviru ryšiui. Socialiniame darbe šie ritualai tampa ne tik kalendorinėmis datomis, bet ir galimybėmis. Galimybėmis padėti žmogui susitikti su savimi – su savo baime, savo netektimi, savo istorija.
Nepailstamai mokomės nebijoti savo baubų. Mokomės, remdamiesi į tuos, kurie išklauso, priima, būna šalia. Palaipsniui baimė tampa pokalbiu, o atstūmimas – ryšiu, iš kurio pamažu gimsta drąsa būti savimi.
Angelė Suchovienė, Profesinių kompetencijų tobulinimo centro socialinio darbo ekspertė.
—
Straipsnį paruošė Socialinių darbuotojų ir kitų socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinių kompetencijų tobulinimo centras (PKTC). PKTC įkurtas Lietuvoje 2022 m. siekiant vystyti inovatyvias socialinių paslaugų teikimo praktikas. Centro funkcijas vykdo Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija 2025-2027 m. įgyvendindama projektą „PKTC: Inovatyvūs kompetencijų sprendimai“. Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Daugiau apie PKTC: facebook.com/pktcentras ir pktc.lt
Pranešimą paskelbė: Rūta Trainytė, Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija / Profesinių kompetencijų tobulinimo centras
„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai. Už pranešimų turinį atsako juos paskelbę asmenys bei jų atstovaujamos organizacijos.
