Ribodami druską maiste, hipertenziją užspeisime kampe

Druskos ribojimas maiste

Šio amžiaus rykšte vadinama arterinė hipertenzija arba hipertoninė liga kelia daug rūpesčių ir vyresnio amžiaus žmonėms, ir gydytojams. Problema – nepaprastai aktuali, nepaisant jai skiriamo dėmesio. Sumažinti arterinę hipertenziją ir su ja susijusias rizikas padeda paprastas, bet dažnai pamirštamas būdas – druskos vengimas, bedruskė dieta.

Trumpa hipertenzijos charakteristika

     Hipertoninė liga laiko tėkmėje subrandina terpę, palankią kilti rimtoms komplikacijoms,  tokioms kaip širdies raumens hipertrofija (kairiojo skilvelio raumens sustorėjimas), infarktas, insultas, širdies ritmo sutrikimai, širdies nepakankamumas, inkstų veiklos sutrikimai ir t. t. Komplikacijas lydi dusinimas, kojų tinimas, širdies skausmai, fizinio aktyvumo sumažėjimas, galiausiai – visiškas gyvenimo kokybės praradimas. Atsiradus gyvybei pavojingų aritmijų, gali ištikti staigi mirtis.  

     Skelbiama, kad hipertoninės ligos simptomai randami 40 proc. pasaulio gyventojų, kurių amžius viršija 25 metus. Ši liga, manoma, kasmet nusineša į kapus apie 10,4 mln. gyvybių.     Pasakytina, kad žmogaus organizmas gana ilgą laiką toleruoja padidėjusį kraujospūdį, tačiau ilgainiui išsenka adaptaciniai mechanizmai ir galų gale hipertonija ima viršų,  galutinai išsekindama gyvybinius resursus.  

     Hipertoninės ligos priežasčių yra ne viena, o neretai ji iškyla kaip gyvenimo eigoje patirtų stresų padarinys, stresų suminė išraiška. Tai būtų pirminė, bene labiausiai paplitusi hipertenzijos rūšis, besireiškianti kaip lėtinė progresuojanti liga. Tai labai paviršutiniška, mažai ką sakanti charakteristika, lygiai kaip ir gydymas, kurio detaliai nenagrinėsime. Lieka susikoncentruoti ties dieta, ties kai kurių jos ingredientų ribojimu, konkrečiai, valgomosios druskos vartojimo vengimu, – tai nepaprastai svarbu. Mokslininkai vieningai tvirtina, kad vartojant per daug druskos reikšmingai didėja mirštamumas nuo kardiovaskulinės kilmės ligų ir apskritai bendras mirtingumas nuo daugelio ligų, įskaitant ir dėl inkstų veiklos finalinėse ligos stadijose sutrikimo.

     Startuokime ekspromtu sukurta sentencija: beprasmiška gydytis hipertoninę ligą ignoruojant bedruskę dietą. Tegu ši frazė sureikšmina rizikos faktorių, gadinantį žmonijai gyvenimą, beje, lėtai, bet užtikrintai. Vadovaujantis šiuo raginimu, kaip tuoj įsitikinsime, išties galima daug pasiekti. Svarbu žinoti, kad druska yra ir svarbus, nors nelemiantis mūsų mitybos ingredientas. Šiek tiek, palyginti nedaug, jos reikia organizmo fiziologinėms reikmėms tenkinti. Taigi, ne pati druska yra blogis, bet jos perteklius, nesaikingas vartojimas.  

Bendri pastebėjimai

      Nuo Romos laikų, anot P. Rust ir kolegų, druska buvo vadinama baltuoju auksu, nes ja buvo galima efektyviai konservuoti mėsą ir žuvį. Šiais laikais per daug druskos randama marinuotuose ir sūdytuose maisto produktuose, rūkytoje mėsoje, šašlykuose, sūdytoje žuvyje, dešrose, dešrelėse, karbonizuotuose gėrimuose ir įvairiai technologiškai apdorotame ir visaip konservuotame maiste. Šiuo požiūriu, tyrėjų dėmesį atkreipė duona, jos gaminiai, įvairūs javainiai ir tai kelia nerimą.

     2022 metais Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) deklaravo siekį iki 2025 m. sumažinti druskos suvartojimą globaliu mastu 30-čia proc., kartu atkreipiant dėmesį į rizikas, kurios tyko žmonijos, jei nebus paisoma perspėjimų ir rekomendacijų. Pabrėžta, kad tam prireiks maisto gamintojų, gyventojų bei valstybių bendrų pastangų, pirmiausia – įsisąmoninti rizikos veiksnio grėsmę. Nors 2025- ieji jau eina į pabaigą, nėra žinių ar užsibrėžtas tikslas įvykdytas.

Poveikio mechanizmas

     Valgomosios druskos (toliau – druskos), t. y. natrio chlorido perteklius skatina skysčių susilaikymą organizmo audiniuose ir kraujagyslėse, dėl to padidėja kraujo tūris ir arterinis kraujospūdis. Teigiama, kad hipertenzija kartais gali būti traktuojama kaip organizmo fiziologinis atsakas atsikratant pertekline druska, kas vertinama kaip apsiginamoji reakcija. Daug lemia amžiaus ypatumai, mat šiuo tarpsniu ima blogėti inkstų ekskrecinė (išskiriamoji, filtracinė) funkcija. Padidėjusi druskos koncentracija provokuoja arterijų endotelio disfunkciją – vadinasi, vidinio kraujagyslių sluoksnio ląstelės nebegali normaliai funkcionuoti, dėl ko sutrinka pačių kraujagyslių  funkcija, jos negali tinkamai išsiplėsti ar susitraukti, netenka elastingumo, o tai sukelia kraujotakos sutrikimų.  

     Hipertoninei ligai progresuoti svarbesnis yra natris nei chloras. Daugelyje šiuolaikiškai konservuotuose maisto produktuose gali nebūti druskos, bet yra natrio junginių, galinčių būti tokių pavidalų: mononatrio glutamatas, natrio bikarbonatas (valgomoji soda), natrio benzoatas. Šie konservantai organizme veikia lygiai taip pat kaip ir valgomoji druska ir sukelia lygiai tokių pačių padarinių, ir tai būtina žinoti. Vakarų šalyse pakuoto maisto porcijose (įprastose 100 g pakuotėse) nurodoma, kad natrio kiekis turėtų būti mažesnis nei 100 mg. Kai kurios inkstų ligos apsunkina natrio (būtent natrio, o ne natrio chlorido) ekskreciją per inkstus, todėl jis kaupiasi kraujyje ir kelia arterinį kraujospūdį. Padarinių, sergant inkstų ligomis, būna, net ir vengiant valgomosios druskos.

     Inkstai užprogramuoti dorotis su maža druskos koncentracija, tačiau dėl jų filtracinės galios ribotumo tampa problemiška ekskretuoti druskos perteklių, ypač kai jiems tenka vargti ilgai, nuolat, kasdien. Į kraujospūdžio pakilimo mechanizmą įsijungia ir troškulio jausmas, kuris, siekiant normalizuoti druskos koncentraciją kraujo plazmoje, skatina gerti daugiau vandens ar skysčių, t. y. praskiedžiant druską, o tai palengvina inkstų darbą. Nors šitaip inkstų funkcija kažkiek normalizuojama, tačiau padidėjęs kraujo tūris dėl išgerto papildomo skysčių kiekio didina arterinį kraujospūdį, dėl padidėjusio plazmos tūrio perkrauna širdies kraujagyslių sistemą, kuri ilgainiui ima signalizuoti apie gresiančias minėtas komplikacijas. Vėlgi, įsitempus arterijų sienelėms, didėja totalinis periferinis pasipriešinimas, nulemiantis širdies kairiojo skilvelio perkrovą ir dėl to kylančius padarinius, pirmiausia, širdies funkcinį nepakankamumą. Taigi, sūrus maistas užsuka ydingą ratą, iš kurio  galima išeiti, arba bandyti išeiti tik atsisakant tokio maisto. Atkaklesnė hipertoninė liga, žinoma, pareikalaus ir atitinkamo medikamentinio gydymo, tačiau, atsisakius druskos, žymiai palengvės ligos gydymas. Taigi, druska, jos perteklius yra rimtas rizikos faktorius, darantis įtaką ir gyvenimo kokybei, ir jo trukmei.

     Čia charakterizuotos druskos ir hipertoninės ligos sąsajos yra pateikiamos paprasčiau, o visas ligos mechanizmas yra kur kas sudėtingesnis. Žymiai svarbesnis vaidmuo tenka natriui arba  natrio katijonams, nei chloro anijonams. Taigi, reikėtų daugiau kalbėti ne apie chloro, bet apie perteklinio natrio žalą. Tačiau tai subtilios detalės, į kurias gilindamiesi patektume į labai sudėtingus hipertoninės ligos atsiradimo ir jos dinaminio vystymosi peripetijas su natrio druskos painia įtaka renino, angiotenzino, aldosterono sistemai. Beje, kartais tuščiai ginčijamasi, ar pakilęs kraujospūdis yra tiesioginis druskos poveikis, ar jos pašalinis efektas. Minimas ir kraujospūdžio pakilimas kaip organizmo atsakas siekiant  atsikratyti pertekline druska per kraujo filtracijos intensyvinimą per inkstus.

     Norint visiškai suprasti natrio svarbą, elektrolitų ir skysčių sąsajų ypatumus, tektų gilintis į širdies ir kitų raumenų ląstelių vadinamą natrio ir kalio siurblio veikimo mechanizmą, pagaliau, gyvybiškai svarbų kalio vaidmenį, tad a priori priimkime tai kaip žinomą tiesą, kaip natrio ir kalio pusiausvyros gyvybinę svarbą.

Kiekybiniai druskos reglamentavimai

     PSO skelbia, jog druskos kiekiui viršijus 5 g paros kiekį maiste, neišvengiamai didėja sistolinis kraujospūdis. PSO rekomenduojama druskos paros dozė – mažesnė nei 2 g, beje, galiojanti tiek žmonėms, sergantiems hipertonine liga, tiek apskritai visai populiacijai. Ypač akcentuotini epidemiologinių tyrimų duomenys, rodantys, kad mažas druskos kiekis nekelia jokios rizikos, ypač jei turima omenyje širdies ir kraujagyslių sistema. Beje, nedidelis druskos kiekis yra būtinas organizmo fiziologinėms reikmėms užtikrinti. To reikiamo druskos minimumo pakankamai yra vaisiuose, daržovėse, mėsoje ir kituose natūraliuose produktuose. Žmonija sėkmingai išgyveno milijonus metų dar iki druskos įsigalėjimo gyventojų mityboje.

     Dabartiniu metu Europos šalyse druskos vidutiniškai kasdien suvartojama nuo 7 iki 13 g –  tai beveik skandalinga. Karšto klimato šalyse jos suvartojama daugiau nei šalto, galbūt dėl didesnio prakaitavimo su didesniu natrio netekimu. Ten daugokai druskos dedama į duoną, žuvį ir prieskoninius sudėtingų ingredientų maisto gaminius. Tiek druskos, tiek cukraus ten gausiai dedama į vadinamuosius didelio kaloringumo ir skurdaus maistingumo valgius. Afrikos kontinente būtent  dėl per didelio druskos vartojimo vyrauja hipertoninė liga (E. Menyanu ir kt.), o kai kuriose šalyse net trečdalis gyventojų nežino apie žalingą druskos poveikį sveikatai. Vis dėlto daugiausia druskos suvartojama Šiaurės Kinijoje ir Japonijoje – daugiau kaip 10 g per dieną. Amerikiečiai vidutiniškai druskos suvartoja 3,4 g ir tai vos ne dvigubai viršija rekomenduojamą dienos dozę. Žmonės, vartojantys daug druskos, linkę į nutukimą ir antsvorį, – tai aiškinama tuo, kad sūresnis maistas – skanesnis, jo daugiau suvalgoma.

Atsigręžus į praeitį

     Teigiama, kad nuo paleolito laikotarpio žmonijos evoliuciniai  procesai buvo itin lėti. Civilizacijai žengiant sparčiau, keitėsi mitybos, kultūros ir kitokie papročiai, įskaitant ir druskos vartojimo įpročius, tačiau senovės žmonės kasdien suvartodavo gal tik apie 0,69 g natrio druskos per dieną (L. Cordain ir kt.). Dabarties žmogus jos suvartoja vidutiniškai 4,9 g (M. A. Garfinkle). Dramatiškas pokytis, manoma, įvyko prieš dešimt tūkst. metų pr. m. e., atsiradus druskos išgavimo technologijoms, kas rodytų, jog žmogaus genetiniai ir genominiai evoliucijos procesai smarkiai atsiliko nuo mitybos pokyčių spartos, todėl žmogus nespėjo adaptuotis prie permainų, prie sūraus maisto. Taip žmonija susidūrė su vadinamosiomis civilizacijos ligomis. Prie jų priskirtina ir hipertoninė liga, susirgti kuria akivaizdžią įtaką turi ir druska.        

Gydymo subtilybės

     Vien tik druskos mažinimas dietoje, gydant hipertoninę ligą, yra laikomas ekonomiškai efektyviu žingsniu. Tai pasakytina, pirmiausia, apie šiai ligai gydyti atsparias vaistams formas. Taigi, aukšto kraujospūdžio mažinimo pastangos eliminuojant druską, gali sumažinti išlaidas vaistams, įgalina atsisakyti vieno ar kelių medikamentų, dėl to hipertoninė liga labiau pasiduoda kontrolei. Visa tai mažina kardiovaskulinės sistemos komplikacijų riziką, sutaupoma vaistams, suveikia ekonominis veiksnys. Sumažinus vaistų kiekį, palengvėja kepenų ir inkstų veikla, nes šiems organams tenka pagrindinis krūvis skaidant, neutralizuojant ir šalinant cheminius junginius. Nepamirškime, kad normalizavus kraujospūdį, privilegijuotoje padėtyje atsiduria širdis ir jos  veikla – juk ji pirmiausia ir labiausiai kenčia nuo aukšto kraujospūdžio. Taigi, druskos vartojimo mažinimas turi daug privalumų.

     Kalbant apie rimtą, kompleksinį hipertoninės ligos gydymą, jis sudėtingas, apima ne tik dietinius ribojimus, bet ir gyvenimo būdo keitimą, įtraukiant kasdienį fizinį aktyvumą, streso vengimą, farmakologines priemones (antihipertenziniai, raminantys vaistai, diuretikai), visavertį miegą ir poilsį, naktinio pamaininio darbo atsisakymą, konfliktinių situacijų vengimą ir pan. Išvardytų priemonių visumos prireikia, kai susiduriame su sunkiai gydymui pasiduodančiomis ligos formomis.

     Taigi aiškėja, kad bedruskės dietos svarba aktuali dviem aspektais. Pirma, ji svarbi aukšto kraujospūdžio ligos prevencijai. Antra, efektyviai stabdo jau prasidėjusios ligos progresavimą.  Visa tai galioja ne tik druskai jautrių individų grupei, bet ir visai populiacijai.

Druskos mažinimas nekenksmingas

     Visiškai eliminavus druską, kartu ir natrį, susilauktume kitokio pobūdžio problemų, nes natris, beje, kaip ir kalis (jie dar vadinami elektrolitais), yra svarbūs tiek širdies, tiek ir skeleto raumenų ląstelių dirglumui, tonuso palaikymui, raumenų kontrakcinėms savybėms, širdies ritmui ir t. t.  Taigi, kitas kraštutinumas  – visiškai pašalinti druską iš dietos irgi būtų žalinga. Įdomu, kad epidemiologinės studijos, pasak prof. G. S. Youssef, rodo, kad dietos, kuriose mažai druskos, jokių pašalinių reiškinių nesukelia. Žinotina, jog visi produktai iš kurių gaminamas maistas (bulvės, burokėliai, kruopos, jau nekalbant apie nesūdytą mėsą) savo sudėtyje turi druskos, tegul ir nedaug, tačiau žmogaus poreikius praktiškai tenkina, ir tai yra moksliškai pagrįsta. Grįžtant prie istorijos, druska į maisto racioną įsikomponavo kaip maisto konservantas, kad maistas išsilaikytų ilgiau nesugedęs, o ne dėl mitybos poreikio. Vadinasi, žmonija ilgus tūkstantmečius sėkmingai gyveno ir išgyveno, kol aptiko druską ir ją pritaikė maisto atsargoms išsaugoti.  

Praktiniai aspektai

      Iš to kas išdėstyta, aiškėja kokiu maistu maitintis racionaliausia. Norint riboti druską, tikslinga, esant galimybei, orientuotis į namuose ruošiamus valgius ir į šviežius vaisius, vadinasi, patiems reguliuoti druskos kiekį.  Beje, pakanka pasikliauti savu skoniu, nebūtina skrupulingai vaikytis normatyvinių gramų. Juk mes iš šeimininkių, ruošiančių maistą, neretai  išgirstame: druskos per daug, jos truputį trūksta, druskos kaip tik ir pan. Toks druskos reglamentavimas buityje yra pakankamas, ypač vertintinas pastebėjimas, kad druskos truputį trūksta, taigi druską dozuoti gramais sveriant nebūtina.

     Viešojo maitinimo įstaigose druskos į sriubas dedama virėjų nuožiūra, o tai būtų galima patikėti patiems klientams, ant stalo padedant indelį druskos, o sriubą patiekti bedruskę. Galbūt panašiai galima pasielgti ir su karštais mėsos patiekalais. Nusistovėjo gera praktika duonos patiekti mažą riekutę, nes  duonoje, kaip skelbiama, druskos yra nemažai.  Prekybos centruose galima rasti dažnam skanios, aromatingos aliejuje kepintos duonos gabalėlių. Tokia duona, apdorota kvapniais česnakais, pasižymi gluminančiu sūrumu. Ten druska tiesiog karaliauja, o norint, ir pasitelkus ironiją, iš tos duonelės galima išgauti… druską norimais kiekiais. Ją valgantys ir dar nejuntantys hipertoninės ligos simptomų turėtų žinoti, kad perteklinė druska su kiekviena diena… kala vinutes į sūrumu besimėgaujančių karstą, o su amžiumi tas procesas spartėja. Problemos sprendimas, kaip jau minėta, – gana paprastas, primityvus ir efektyvus: ant valgių stalo tegul puikuojasi vaisiai, daržovės ir namuose ruošti patiekalai su pačių nusistatytu minimaliu sūrumu, kurio neturėtų net jaustis. Suprantama, kasdien realizuoti tokią rekomendaciją nėra paprasta. Tebūnie tai siekiamybė, tebūnie maistas ne toks skanus, bet sveikatą stiprinantis, gyvenimo trukmę ilginantis. Venkime konservuoto maisto, pagal galimybes saugokime jį šaldytuve.

Straipsnio autorius: Prof. Petras Stirbys, Niujorko mokslų akademijos narys.

Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)

Druskos (natrio chlorido) perteklius skatina skysčių kaupimąsi organizme, didina kraujo tūrį ir arterinį kraujospūdį. Tai apsunkina širdies darbą ir ilgainiui lemia širdies bei kraujagyslių ligas.