Tolerantiško Jaunimo Asociacijos vadovas Artūras Rudomanskis ilgus metus kovoja, kad LGBTQ+ žmonės turėtų tokias pat teises kaip visi Lietuvos piliečiai. Jis pažymi, kad bėgant dešimtmečiams keitėsi siekių spektras – nuo teisės egzistuoti iki teisės kurti šeimą. Kita vertus, esama sričių, kurias pokyčiai palietė mažai – politika ir švietimo sistema.
Artūrą Rudomanskį kalbina GayLine.LT redaktorius Martynas Norbutas
– Daugelį metų dirbate LGBTQ+ teisių gynimo srityje. Gal galite prisiminti, kaip viskas prasidėjo? Kodėl Jums tai tapo svarbu?
Kai esi jaunas, tau dažnai kalba, kas yra teisinga, o kas ne. Tačiau dar ankstyvoje jaunystėje pamačiau, kad žodžiai ir poelgiai dažnai nesutampa. Net menkiausi neteisybės atvejai man įsirėždavo į atmintį. Atsimenu, kaip vaikystėje už nieką gavau antausį nuo vienos tetos, ar kai buvo išplėšta iš rankų enciklopedija vien todėl, kad išdrįsau nesutikti su suaugusio žmogaus teiginiu apie cukrų. Tokie smulkūs dalykai man atskleidė, kad neteisybė dažnai slepiasi po tariamu autoritetu ar „teisinga nuomone“.
Labai anksti susidomėjau biologija ir pamačiau, kad gamtoje ne viskas paremta konkurencija ar jėga. Ten pilna solidarumo, simbiozės, tarpusavio pagalbos. Tai man pasirodė teisingas, natūralus santykis – visai priešingas tam, ką dažnai mačiau aplink save.
Bėgant laikui vis labiau mačiau, kaip mano artimi žmonės kenčia dėl neteisybės – slepia savo tapatybę, bijo būti atstumti, pravardžiuojami, gyvena dvigubus gyvenimus, kad apsisaugotų nuo diskriminacijos ar smurto. Supratau, kad noriu gyventi laisvai ir būti vertinamas už pastangas, o ne už tai, kiek gebu prisitaikyti prie neteisingos sistemos. Tai ir buvo pradžia mano įsitraukimo į žmogaus teisių ir LGBTQ+ aktyvizmą.
– Lyginant pirmuosius Jūsų aktyvios veiklos metus ir šiandieną – kaip keitėsi temos, iššūkiai, su kuriais susiduria LGBTQ+ bendruomenė?
Pradžioje reikėjo įveikti milžinišką dehumanizacijos bangą. Homoseksualūs žmonės buvo vaizduojami beveik kaip grėsmė – apie juos buvo kuriami absurdiški mitai: kad prisilietus galima „užsikrėsti“, kad homoseksualumas kažkaip susijęs su nusikaltimais ar net pedofilija.
Tuo metu teko kovoti net už pačią teisę egzistuoti. Laimei, siekdama narystės Europos Taryboje, Lietuva buvo priversta dekriminalizuoti homoseksualius santykius. Stojant į ES, įstatymuose atsirado antidiskriminacinės nuostatos, kurios tapo svarbiu žingsniu į priekį.
Vėliau atsirado kova dėl saviraiškos laisvės – ypač kai buvo priimtas vadinamasis Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo informacijos poveikio įstatymas, ribojęs kalbėjimą apie LGBT temas. Tik visai neseniai ši diskriminacinė nuostata panaikinta, o tai rodo, kad žmogaus teises Lietuvoje vis dar dažniau apgina teismai, o ne politikai.
Šiandien jau kalbame apie teisę į šeiminius santykius. Teismai vėl stojo žmogaus teisių pusėn, bet visuomenėje vis dar trūksta brandos ir politinės valios. Vis dėlto matyti aiški pažanga – nuo teisės egzistuoti iki teisės kurti šeimą. Ir tai rodo, kad demokratija, paremta lygybe, naudinga visiems – ji stiprina visuomenės pasitikėjimą, solidarumą ir saugumą.
– Dažnai girdime, kad dabar LGBTQ+ žmonės gyvena gerokai geriau nei prieš 20 metų. Ar tam pritariate? Kaip Jūs suvokiate patį žodį „geriau“?
Taip, tam pritariu – bet „geriau“ nereiškia, kad jau gera. Pradžioje buvo labai daug baimės. Kiekvienas viešas žingsnis reiškė, kad tapsi matomas ir rizikuosi persekiojimu. Atsimenu, kai pirmą kartą pateikiau skundą dėl neapykantos kurstymo, net būdamas užsienyje bijojau grįžti į Lietuvą – atrodė, kad visi žino, jog tai padariau.
Arba kai Nidoje buvo uždrausta Ugniaus Gelgudos fotografijų paroda, kurioje buvo tos pačios lyties porų nuotraukų – Lygių galimybių kontrolierė pripažino, kad draudimas eksponuoti buvo diskriminacinis, bet už tai ji buvo viešai puolama politikų ir žiniasklaidos. Tuomet surinkome vos septynias NVO organizacijas ją palaikyti – daugelis bijojo.
Pamenu ir kovo 11-osios eitynes, kai devyniese stovėjome prieš beveik tūkstantį šaukiančių, keikiančių, grasinančių žmonių. Tai buvo baisu, bet žinojome, kad esame teisingame kelyje.
Šiandien situacija tikrai pasikeitusi – institucijos, žiniasklaida ir visuomenė tapo brandesnės. Nebėra taip pavojinga būti matomam, vis daugiau žmonių nebebijo sakyti, kas jie yra. Tai didžiulis skirtumas.
– Tenka dirbti su LGBTQ+ jaunimu. Ar yra konkrečių pokyčių jų gyvenime? Su kokiais iššūkiais jie dabar susiduria dažniausiai?
Jaunimas šiandien daug atviresnis. Jie drąsiau kalba apie save, savo tapatybę, dažniau turi palaikančių draugų. Jei anksčiau atsiskleisdavo tik labai saugiose erdvėse, dabar vis dažniau tai daro viešai ir pasitiki savimi, net jei aplinkoje yra nepalaikančiųjų.
Tai rodo, kad pokyčiai vyksta – didesnė matomumo, supratimo ir saugumo erdvė. Žinojimas, kad egzistuoja teisės, kad yra kam kreiptis pagalbos, stiprina jaunų žmonių savivertę.
– Ar švietimo sistema, mokyklos bendruomenė prisideda prie minėtų problemų sprendimo? Apskritai, ar jaunimas randa patikimus atsakymus į jiems rūpimus klausimus apie seksualumą ir lytinę tapatybę mokyklose?
Mokyklos vis dar labai skirtingos. Yra pažangių, atvirų bendruomenių, kur kalbama apie įvairovę, kur LGBT vaikai turi palaikymą, veikia net savipagalbos grupės. Bet yra ir tokių, kur šios temos vis dar tabu.
Kai atvykstu į mokyklas, dažnai matau, kad problema ne mokiniai – jie dažnai žino daugiau, yra smalsesni ir atviresni. Daug sunkiau kalbėti su dalimi mokytojų ar tėvų, kuriems šios temos kelia diskomfortą. Dėl to dalis jaunų žmonių vis dar nesijaučia saugūs kalbėti apie save, klausti ar ieškoti atsakymų.
Šeima ir mokykla turėtų būti pirmosios vietos, kur jaunas žmogus gali išgirsti patikimus, nešališkus atsakymus. Deja, šiandien jie dažnai turi tą informaciją susirasti patys.
– Kaip darbas LGBTQ+ teisių gynimo srityje pakeitė Jus asmeniškai? Kokias pamokas išmokote?
Šis darbas mane išmokė būti atviresniu ir mažiau prisitaikančiu prie neteisybių. Jis privertė gilintis į temas, apie kurias anksčiau net nesusimąstydavau, ir išmokė atsakyti ne tik sau, bet ir kitiems.
Supratau, kad neprivalau palaikyti santykių su žmonėmis, kurie nemato manyje lygiaverčio žmogaus. Man svarbesni tie, kurie supranta, palaiko ir su kuriais jaučiu abipusį rūpestį. Dėl to giminystės ryšiai man tapo mažiau svarbūs už žmogiškuosius ryšius – tikrus, nuoširdžius, pagarbius.
– Ar Jūs tikite, kad gali ateiti diena Lietuvoje, kai LGBTQ+ žmonėms nereikės įrodinėti, kad jie verti tų pačių teisių kaip ir visi kiti žmonės? Jei taip – kada ta diena bus? Jei ne – kodėl ir ką būtų galima padaryti, kad atsakymas pasikeistų?
Tikiu, kad tokia diena gali ateiti – bet ji neateis savaime. Kuo mūsų valstybės institucijos bus stipresnės, kuo labiau saugosime demokratiją ir pilietiškumą, tuo mažiau teks grįžti prie klausimų „ar jie verti tokių pat teisių“. Bet jei visuomenė, įskaitant ir pačią LGBTQ+ bendruomenę, nustos būti pilietiškai aktyvi, viskas gali labai greitai pasikeisti.
Užtenka pažvelgti į Rusiją, Baltarusiją ar Afganistaną – teisės gali būti prarastos akimirksniu. Todėl diena, kai nebereikės įrodinėti savo žmogiškumo, priklauso nuo mūsų visų – nuo budrumo, dalyvavimo ir pasirengimo ginti demokratiją kasdien.
Skelbiant šį tekstą ar jo dalį prašome nurodyti šaltinį – GayLine.LT.
„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai. Už pranešimų turinį atsako juos paskelbę asmenys bei jų atstovaujamos organizacijos.
