## Salomėjos Nėries atspindžiai: kalbininko Antano Dambrausko prisiminimai apie poetę Kauno gimnazijoje
Literatūros pasaulis pilnas netikėtų susitikimų ir asmeninių istorijų, kurios atskleidžia žinomų asmenybių gyvenimo užkulisius. Šį kartą kultūros ir meno žurnalas „Nemunas“ pristato ištrauką iš kalbininko Antano Dambrausko (1911–1995) atsiminimų, kuriuose jis dalijasi prisiminimais apie poetę Salomėją Nėrį Kauno III gimnazijoje. Šis tekstas – tai ne tik žvilgsnis į poetės kasdienybę, bet ir į prieškario Kauno inteligentijos gyvenimą, gimnazijos atmosferą ir to meto kultūrines tendencijas.
Antanas Dambrauskas, patyręs sovietinio režimo represijas ir dešimtmetį praleidęs lageriuose, po grįžimo į Lietuvą atsidėjo Antikos autorių vertimams. Jo dėka lietuviškai prabilo tokie klasikai kaip Aristofanas, Homeras, Ovidijus ir daugelis kitų. Druskininkai, įvertindami jo nuopelnus, 2024 m. spalio 5 d. atidengė A. Vauros sukurtą skulptūrą, skirtą šiam iškiliam žmogui atminti. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomi A. Dambrausko laiškai ir atsiminimai apie Kauno III gimnaziją, kurie suteikia unikalią galimybę pažvelgti į to meto gyvenimą.
Šis straipsnis parengtas remiantis Nomedos Repšytės publikacija. Pabrėžtina, kad teksto kalba palikta netaisyta, siekiant išsaugoti autentišką ano meto dvasią.
### Gimnazijos aplinka ir Salomėjos Nėries atvykimas
Kauno III gimnazija, įsikūrusi Kęstučio gatvėje 19, buvo pastatyta 1935 m. pagal architekto G. Gumeniuko projektą. Ši mokykla tapo A. Dambrausko ir S. Nėries susitikimo vieta. 1937 m. rugsėjo 1 d. Salomėja Bačinskaitė-Bučienė, atvykusi iš Panevėžio, pradėjo dirbti šioje gimnazijoje lietuvių kalbos mokytoja.
Prisiminimai apie S. Nėrį A. Dambrauskui siejasi su jaunystės metais, kai jis, besimokydamas Rokiškio gimnazijoje, skaitė katalikiškos pakraipos žurnalus „Ateitis“ ir „Židinys“, kuriuose buvo spausdinami poetės eilėraščiai. Ypač jam įsiminė antrasis S. Nėries poezijos rinkinys „Pėdos smėly“. A. Dambrauskas teigia, kad daugelį eilėraščių mokėjo atmintinai ir iki šiol vertina poeziją pagal tai, ar ją lengva išmokti. S. Nėries eilės, pasak jo, į atmintį įsidėdavo nepastebimai.
### Pirmasis susitikimas universitete ir netikėtas susitikimas gimnazijoje
1932 m. A. Dambrauskas įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, kur pirmą kartą išvydo S. Nėrį gyvai. Tuo metu poetė dirbo Vinco Krėvės suorganizuotoje Tautosakos rinkimo komisijoje. A. Dambrauskas prisimena ją matydavęs gatvėje arba kopiančią laiptais į komisijos kambarėlį, vilkinčią madingą „kumeliuką“ – paltą, pasiūtą iš veršiuko ar kumeliuko kailio.
Po kurio laiko S. Nėris iš Kauno išvyko, ir A. Dambrauskas jau nesitikėjo jos daugiau sutikti. Tačiau 1937 m. rugsėjo 1 d. jis, jau paskirtas mokytoju, vėl ją sutiko Kauno III gimnazijoje.
Gimnazija tuo metu buvo įkurta buvusios lenkiškos mokyklos patalpose, todėl joje dar buvo likę lenkiškų knygų ir mokinių. Gimnazijai vadovavo gamtos mokslų vadovėlių autorius Jonas Baronas, kurį pakeitė jaunas ir malonus direktorius Dr. Antanas Rukša, dėstęs lotynų kalbą. Nuo 1939 m. jis pradėjo dėstyti ir graikų kalbos pradmenis, nes gimnazija buvo numatyta paversti klasikine.
### S. Nėries kolegos ir atmosfera gimnazijoje
A. Dambrauskas prisimena ir kitus S. Nėries bendradarbius. Inspektore buvo Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, žinoma istorijos vadovėlių autorė, Balio Sruogos žmona. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojais dirbo Juozas Žiugžda, Edvardas Viskanta, Alfonsas Kalnius, Jurgis Talmantas ir Petronėlė Orintaitė. Vokiečių kalbą dėstė Ema Krygerienė ir Valė Barmienė, prancūzų – panelė Šilingaitė ir Luce Alin-Puzyna. Matematikos mokė Juozas Gailevičius ir Ignas Kazlauskas, fiziką – Kostas Rindzevičius, geografiją ir chemiją – Andrius Randomanskis, istoriją – Vanda Sruogienė, gamtos mokslus – Felicija Dičiūtė ir Misiukevičienė-Misiulienė, muziką ir dainavimą – Juozas Banaitis, piešimą – Leonas Kazokas.
Kūno kultūrą dėstė Donata Stankevičienė ir atsargos kapitonas Macinėnas, kuris taip pat tvarkė mokyklos biblioteką. Pedagogų tarybos sekretorius buvo Juozas Banaitis. Iš senosios lenkiškos mokyklos buvo likusi mokytoja Marija Kasakaitytė. Vėliau lotynų kalbos mokyti atėjo Alfonsas Lešinskas. Gimnazijoje taip pat dirbo kapelionas kunigas Paulius Juknevičius.
pats A. Dambrauskas mokė lotynų kalbos ir filosofijos pradmenų. Gimnazijoje dirbo trys sargai ir prižiūrėtojai: Vaitiekūnas, Sadkauskas ir Gerasimas Sapocka.
Gimnazijos rūmai, pasak A. Dambrausko, buvo statyti ne mokyklai, o „kompromisui“, kad tiktų ir butams, ir administracinei įstaigai. Švietimo ministerija buvo davusi paskolą baltagvardiečiui Gumeniukui, kuris pasistatė namus ir nuomojo juos gimnazijai. 1940 m. vasarą nuomos sutartis nutrūko.
Rūmai buvo nedideli, juose tilpo tik 12 klasių ir keletas kabinetų. Mokinių buvo apie 450, daugiausia mažiau pasiturinčių kauniečių vaikai. Mokytojų buvo nedaug, todėl vyravo santarvė ir nuoširdumas. A. Dambrauskas prisimena, kad po posėdžių ar pasitarimų mokytojai dažnai rinkdavosi „Lokyje“ – kavinėje Laisvės alėjoje, arba rengdavo „arbatėles“.
### S. Nėries vaidmuo gimnazijoje ir asmeniniai prisiminimai
Tokioje aplinkoje S. Nėris praleido metus iki 1940 m. vasaros. Ji dėstė lietuvių kalbą, dažnai žemesnėse klasėse, kur daug gramatikos. A. Dambrausko nuomone, mokytojos darbas jai ne itin patiko, greičiau tai buvo būtinybė. Jos šypsena buvo liūdna, melancholiška. Ji buvo kukli, tyli ir mažakalbė. Retai ją buvo galima išgirsti posėdžiuose ar „Lokyje“.
S. Nėris mėgo stambaus rašto languotus drabužius. Ji gyveno toli, Palemone, todėl dažnai pietavo mokytojų kambaryje atsivežtiniu maistu. Į užkandines ji nevaikščiojo, pas bendradarbius nesilankė. Kartais užeidavo pas netoliese gyvenusią P. Orintaitę.
A. Dambrauskas prisimena keletą įsimintinų momentų, susijusių su S. Nėrimi. Kartą, per „arbatėlę“, ji paklausė, ar jis nevedęs, ir pasakė: „Tai ir neapsivesi, jei taip atsisėdai“. Kitą kartą, žiūrėdamas pro langą į moterį žydę su kūdikiu, jis išgirdo S. Nėrį sakant: „Ir mūsų Balandis toks didumo“. Tuomet ji daugiau pasakojo apie savo sūnų Balandį.
Mokytojai kartą lankėsi pas Sruogas, kurių dukra Dalia mokėsi III gimnazijoje. Šventėje dalyvavo profesoriai Leonas Karsavinas ir Vladimiras Šilkarskis. Kai V. Šilkarskis ėmė girti S. Nėries poeziją, ji, nesmagiai jausdamausi, nutraukė jį: „Kokia čia mano kūryba. Kas kita tamstos darbas.“
Mokytojų kambaryje S. Nėris dažnai būdavo apsupta „pažangiųjų“: V. Sruogienės, J. Banaičio, K. Rindzevičiaus, V. Barmienės ir F. Dičiūtės.
A. Dambrauskas prisimena keistą sceną, kai 1939 m. A. Venclova, ieškodamas darbo, atėjo į Kauno III gimnaziją. S. Nėris, pamačiusi jį pro langą, išbėgo į koridorių ir paklausė V. Sruogienės: „Ateina Venclova! Ką man daryti?“ V. Sruogienė atsakė: „Nieko nedaryk. Į mokytojų kambarį jis neis, eis pas direktorių. Arba, jei nori, lįsk į mano kambariuką!“ A. Dambrauskui liko neaišku, kodėl S. Nėris nenorėjo susitikti su A. Venclova, nors abu buvo „trečiafrontininkai“.
Paskutinį kartą A. Dambrauskas S. Nėrį matė 1941 m. pavasarį. Jis ėjo Vytauto prospektu geležinkelio stoties link, o ji ėjo nuo stoties. Susitikę ties Karo ligonine, jis pakėlė skrybėlę ir nusilenkė, o ji liūdnai nusišypsojo. Daugiau jis jos gyvos nebematė.
Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ (2024, Nr. 12). Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu, skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau turinio skaitykite čia.
