Mano vyriausia dukra Liana pradėjo lankyti mokyklą. Prisimenu, kaip iš pradžių ji paniškai bijojo mažųjų raidžių – tarsi gyvų būtybių, galinčių ją praryti arba išsilakstyti po namus ir niekada nebesugrįžti į rišlų pasakojimą. Nors mūsų namų lentynos lūžta nuo knygų, o netoliese stūkso didžiulė biblioteka, Liana vis dar nedrąsiai žengia į skaitančiųjų pasaulį. Mylėti knygas, kai esi apsuptas jų, yra viena, tačiau užmegzti su jomis tikrą draugystę – visai kas kita. Šiandien literatūros pasaulis kardinaliai pasikeitęs. Skaitymo įpročius dabar labiau formuoja socialiniai tinklai ir nuomonės formuotojai nei profesionalių kritikų recenzijos. Kai kurie knygų klubai ir skaitymo influenceriai savo reputaciją grindžia kiekybe ir socialiniu kapitalu, o ne kokybe. Šiame straipsnyje panagrinėsiu ne tik tai, kas akivaizdu ir kelia nerimą, bet ir tai, kas teikia vilties, kad skaitymas išgyvena renesansą, o knygos, kaip teigia Liana, niekada nemirs.
Kiek tekstų „suvartojote“ šiandien?
Dar 2007 metais Leonidas Donskis savo straipsnyje „Alternatyva: lėtojo skaitymo atgimimas“, publikuotame Delfi.lt, rašė apie greitojo skaitymo fenomeną: „Šiandien pasaulyje yra gerokai daugiau išsilavinusių ir skaitančių žmonių nei bet kada anksčiau. Užtenka apsilankyti didelėse knygų mugėse (Geteborge, Jeruzalėje ar Vilniuje), kad suprastum, jog gedulinga muzika knygos erai XX amžiuje nuskambėjo per anksti.“ Profesorius Donskis, sukaupęs didžiulę asmeninę biblioteką, buvo lėtojo skaitymo šalininkas, o „nuovargio ir pasiekimų visuomenėje“ tokio lėto, reflektyvaus santykio su knygomis labai trūksta. Kai mus kankina dėmesio deficito epidemija, o literatūros kritikos laukas yra fragmentuotas ir veikia įtakingų, bet neprofesionalių knygų mylėtojų rinkodara, sunku atskirti, kas iš tiesų vertinga, o kas tik užkemša eterį greitais žodžiais. Kadaise rašiau, kad žodžiuose galima sutikti tikrą žmogų, bet dabar tai atrodo taip netikra. Viskas matuojama KPI (angl. Key Performance Indicator) – kiekybiniais rodikliais, sekėjų skaičiumi, tačiau išliekamosios vertės klausimas vis dar lieka atviras…
Prancūzų filosofas, rašytojas, kino kūrėjas ir vienas iš situacionizmo judėjimo įkūrėjų Guy Debord’as 1967 metais išleistoje knygoje „Spektaklio visuomenė“ (lietuviškai išleido „Kitos knygos“ 2006 metais, vertė Dainius Gintalas) pristatė kritinę teoriją apie šiuolaikinę visuomenę, kurioje kasdienis gyvenimas vis labiau tampa medijų ir kapitalizmo kuriamu spektakliu. Jo nuomone, spektaklis nėra tik pramogų ar vaizdinių rinkinys, bet ir visa socialinių santykių struktūra, susiformavusi aplink dominuojančius vaizdus, prekes ir vartojimą. Atrodo, kad vis giliau grimztame į šį vartojimo spektaklį. Leidyklos konkuruoja dėl skaitytojų dėmesio, knygų mugėse lentynos lūžta nuo žodinės kultūros, o mugių lankytojai medžioja rašytojų autografus. Visi masiškai renkasi į knygų „graužimo“ vakarėlius.
Šiandien vis labiau įsigali skaitymo spektakliai – situacijos, kai literatūrinė veikla demonstruojama siekiant socialinio pripažinimo, o ne autentiško ryšio su tekstu, taip pat bendruomeninis ir įtinklintas skaitymas. Socialinių tinklų paskatinti, įsitraukiame į minėtus spektaklius, užpildome knygų lentynas tekstais, kurie neturi išliekamosios vertės. Ar užtenka kritinės masės, elitinių knygų klubų, kad jie sukurtų tokią skaitymo kultūrą, kuria galėtų didžiuotis Nobelio literatūros premijos laureatai?
Bendruomeninis skaitymas, arba „skaituomenė“
Skaituomenė – į gilų, prasmingą skaitymą orientuota bendruomenė. Ji remiasi ne trumpalaikiais skaitymo iššūkiais ar sekėjų skaičiumi, o autentišku, reflektyviu ryšiu su literatūra ir skaitymo malonumu.
Lietuvoje skaitymo rodiklius vis dar bandome gerinti kiekybiškai. Augantis susidomėjimas knygų klubais daro įtaką šiems rodikliams. Knygų klubai yra tikrieji knygų ambasadoriai, tiesiogiai prisidedantys prie skaitymo kultūros formavimosi. Tačiau vis dar kyla klausimas: ar socialinis arba bendruomeninis skaitymas nevirsta socialiniu skaitymo ekshibicionizmu? O gal taip yra dėl daugiau nei 20 metų besiplečiančios mediatizacijos, kai įvairios socialinės, politinės, kultūrinės ar ekonominės veiklos vis labiau priklauso nuo medijų, turinio bei komunikacijos kanalų? Tu neskaitai, jei nepažymi knygos „Goodreads“, neįkeli istorijos į „Instagram“ ir nenurodai leidyklos, bibliotekos, rašytojo, knygų klubo. Tarsi būtume užburtame rate, kuris varomas rinkodaros, o ne moralinės ir socialinės atsakomybės dėsnių. Čia egocentriškai, bet ne altruistiškai klausiame: „Ką esame skolingi vieni kitiems?“ Ši filosofinė diskusija apie tai, kad mūsų atsakomybė vienas kitam gali kilti iš įvairių šaltinių – teisingumo, etikos, rūpesčio, tarpusavio priklausomybės ir bendruomeniškumo. Pareigos ir įsipareigojimai apima rūpinimąsi kitų gerove, socialinio teisingumo siekį bei pagarbą žmogaus orumui.
Deja, aš pati esu šio burbulo dalis. Man malonu matyti skaitančius žmones, malonu, kai mane stebi skaitančią. Aš ir pati skubu pasižymėti, ką šiuo metu skaitau, kaip ir su kuo. Vaidiname šiame spektaklyje, tačiau realių plojimų nesulaukiame. Adaptuojame turinį savo galvose, dalyvaujame skaitymo maratonuose. Bet kas išlieka ir kas toliau, kai metų iššūkis įveiktas?
XXI amžiuje skaitome daugiau nei bet kada anksčiau, tačiau literatūrologė Jūratė Čerškutė pabrėžia, kad „vis dažniau tekstų paviršiumi tik prabėgame, užkliūvame tik už to, kas akivaizdžiausia“, o giluminis skaitymas tampa retenybe, keliančia grėsmę kokybiškos literatūros suvokimui. Lėtasis skaitymas ir skaituomenė galėtų padėti formuoti gerus skaitymo įpročius. Galbūt taip reikėtų kurti ne vartojimu grįstą santykį su tekstu? Ar tai šiandien įmanoma?
Skaitymas neprisijungus (ne)įmanomas ir kiti skaitymo rinkodaros triukai
Įdomus šiuolaikinis fenomenas – skaitymo kartu maratonai – vyksta socialiniame tinkle „TikTok“. Tai primena postmodernų Andy Warholo „mėsainio valgymą“. Kažkas filmuoja save skaitantį, o kiti prisijungia prie šios simuliacijos.
Šiandien pastebime tendenciją, kad žmonės bando atsijungti nuo socialinių tinklų bent jau tol, kol skaito. Tačiau išryškėja paradoksas: atsijungusių skaitytojų klubai (angl. offline book club), pavyzdžiui, „Silent book club“ bendruomenė, turinti daugiau nei 1000 skyrių 50 pasaulio šalių, arba tylūs skaitymo vakarėliai (ši iniciatyva šią vasarą prasidėjo Vilniuje, kai žmonės susiburia skaityti knygas viešosiose erdvėse) viešina savo veiklą socialiniuose tinkluose. Vadinasi, ir vėl atsiduriame užburtame rate: norėdami atsijungti, turime atiduoti duoklę metavisatai, nes tik taip kaupsime socialinio kapitalo taškus. O konkuruoti šioje rinkoje yra su kuo. Konkuruojame ir patys su savimi. Viena knygų klubo narė šiuolaikinį skaitymą apibūdino kaip „skaitymo bulimiją“, kai mes persisotiname knygomis ir vėliau kenčiame pasekmes. Todėl prieš pradedant skaityti, rekomenduojame pasikonsultuoti su literatūrologu.
Skaitymo tendencijos ir knygų rekomendacijos algoritmų visuomenėje
Tendencijos nuolat keičiasi. Joms, kaip ir visai šiuolaikinei kultūrai, didelę įtaką daro FOMO (angl. Fear of missing out – baimė praleisti ką nors svarbaus) ir rinkos dėsniai. Ar mes sukuriame šurmulį viešojoje erdvėje, ar jį kuria komunikacijos specialistai? Bet kuriuo atveju sunku suvokti, ar mums taikomas teisingas algoritmas.
Nerimą kelia klausimas, kiek realios literatūros dar liks ne tik dėl rinkos dėsnių, bet ir dėl dirbtinio intelekto. Juk vis dažniau susimąstome, ar rašytojas nėra robotas, o gal robotas – irgi rašytojas? Iš naujo vertiname literatūrą, sukurtą iki dirbtinio intelekto atsiradimo. Kiek daug netikėtumo, autentiškumo, rašymo stiliaus paieškų buvo priešdirbtiniuose, humanistiniuose tekstuose! Juose tikrai atpažindavome žmogų, jo autentišką balsą. O dabar, posthumanizmo eroje, neramu, ar tai, ką skaitome, tėra sklandžiai sudėlioti anksčiau sukurtų tekstų fragmentai. Žinoma, net ir be šiuolaikinių technologijų praėjusio amžiaus rašytojai vieni kitus citavo, plagijavo, kultūriškai apropriavo. Atrodo, kad viskas jau išrašyta, o pasakojimuose gausu alternatyvių balsų. Pavyzdžiui, antikinė istorija perrašyta moterų balsais Pat Barker knygoje „Mergelių tyla“ (išleido „Baltos lankos“ 2022 metais, vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė). Visuose tekstuose tos pačios struktūros, archetipai, net ir kontekstai. Kas šiandien formuoja literatūros lauką? Kas rekomenduoja knygas? Chatbotai, literatūros kritikai, mėgėjai skaitytojai? Ar vis dar pasitikime literatūros lauko autoritetais? Kas jie tokie ir kur juos galime sutikti?
O kokia iš tiesų yra skaitymo prasmė?
Ar tam, kad skaitymas būtų prasmingas, reikia kito žmogaus? Su „Ąžuolyno skaitytojų klubo“ narėmis Kaune bandėme atsakyti į šį klausimą: kas jums yra skaitymas? Valerijai tai yra meditacija, Giedrei – kalbos turtinimas ir žmonių pažinimas, Aistei – pomėgis, Evelinai – žinios, Akvilinai – vaizduotė ir galimybė gyventi tūkstančius gyvenimų, Jurgitai – augimas, o Živilei – kelionė.
Leonidas Donskis savo knygoje „Paralelinės tikrovės“ rašo: „Kiekviena knyga yra tylaus dėkingumo forma – dėkingumo ją susiformavusioms idėjoms, žmonėms ir susitikimams.“ Todėl nenuostabu, kad beveik kiekvienoje knygoje, ypač įžangoje, rasite kito autoriaus kūrinio citatą – taip yra išreiškiamas dėkingumas. L. Donskis pats daug rašė, todėl knyga jam buvo ne tik fizinis objektas, bet ir bendrystės, žinių, kurias jis įgijo per santykį su kitais, rezultatas. Juk skaitymo prasmė yra ne tik santykis su kitu, bet ir su pačia knyga. Knyga tėra įrankis, prisidedantis prie visuomenės augimo.
Atvėręs knygą, atveri ir save. Įkvepi žodžius, kuriais kas nors kitas alsavo diena po dienos, kol gimė istorija. Jauti, kaip augi pats, stiebiesi, sulapoji, keiti spalvas. O tada pradedi keisti ir kitus. Susipini su kitų šaknimis. Taip iš vieno daigo išauga visas miškas, o iš vieno skaitytojo – visa bendruomenė.
Kai kurios vizijos ir strategijos gražiai atrodo ant popieriaus, bet kas vyksta praktikoje? Nauja era knygų klubuose ir skatinant skaitymą turėtų būti (o galbūt jau yra) orientuota į giluminį skaitymą, knygų bei temų kuratorystę. Profesionalus knygų kuravimas tampa vis svarbesnis formuojant skaitymo kultūrą, kuri turėtų išliekamąją vertę.
Nassimo Nicholaso Talebo knygoje „Juodoji gulbė: labai neįtikėtinų įvykių poveikis“ (angl. „The Black Swan: The Impact of the Highly Improbable“) pristatoma sąvoka „antibiblioteka“, kurią įkvėpė Umberto Eco asmeninė biblioteka. Šios sąvokos gimimą autorius knygos pirmoje dalyje aprašo taip: „Rašytojas Umberto Eco priklauso nedidelei enciklopedinių, įžvalgių, nenuobodžių mokslininkų grupei. Jis turi didelę asmeninę biblioteką (joje – 30 tūkst. knygų) ir lankytojus skirsto į dvi kategorijas: į tuos, kurie reaguoja: „Oho! Signore, professore dottore Eco, kokią biblioteką turite! Kiek iš šių knygų perskaitėte?“, ir į kitus – labai mažą dalį, – kurie supranta, kad asmeninė biblioteka yra ne ego didinantis aksesuaras, bet mokslinių tyrimų įrankis. Perskaitytos knygos yra daug mažiau vertingos nei neperskaitytos. <…> Su amžiumi sukaupsite daugiau žinių ir daugiau knygų, o didėjantis neperskaitytų knygų skaičius lentynose žvelgs į jus grėsmingai. Iš tiesų kuo daugiau žinote, tuo ilgesnės bus neperskaitytų knygų eilės. Šią neperskaitytų knygų kolekciją pavadinkime antibiblioteka.“
Ši U. Eco antibiblioteka įkvepia, nors primena miesto legendą. Tačiau galimybė rinktis iš didelių duomenų bibliotekos mus ir išlaisvina, ir įkalina. Galime būti laimingi, kad knygos nebėra deginamos arba cenzūruojamos, o socialiniai tinklai arba realios bendruomenės tampa vieša dalyvavimo erdve, kurioje patys tampame gyvosiomis knygomis. Žinoma, viskas turi savo kainą, o ypač įsijungimas į skaitytojų tinklaveiką.
Vietoj išvadų
Žmogiškasis faktorius ir intuicija vis dar yra svarbūs, net jei socialiniai burbulai ir algoritmai mums diktuoja, ką ir kodėl skaityti. Dirbtinis intelektas mokosi iš mūsų sukurtų tekstų, bet mes į šį procesą taip pat galime įsiterpti, kurdami profesionalius rekomendacinius tekstus, kuriuose būtų ne tik pavieniai žodžiai, bet ir gyvybė.
Prozininkas Jeanas-Claude’as Carrière’as ir Umberto Eco knygoje „Nesitikėkite atsikratyti knygų“ rašo: „…internetas grąžino mus į raidyno erą. Jei kažkada patikėjome įžengę į vaizdo civilizaciją, kompiuteris mus sugrąžino į Gutenbergo galaktiką, ir visas pasaulis nuo šiol privalo skaityti.“
Esame priversti išmokti skaityti, tik kyla klausimas, kas išmokys giluminio skaitymo šiuolaikinėje skubančioje visuomenėje? Ar tai padarys dėmesį fragmentuojantys socialiniai tinklai? Mes – tikri bėgūnai, atsitraukiame nuo gyvenimo ir į jį vėl grįžtame per knygą ir santykį su kitu. Vis dėlto dienos pabaigoje vis vien rūpi, ar tavo dukra išmoko skaityti?
Šis straipsnis pirmą kartą buvo publikuotas kultūros ir meno žurnale „Nemunas“.
