Minint Socialinių darbuotojų dieną, kviečiame susipažinti su Danguole Kasnauskiene, Šilalės rajono socialinių paslaugų namų socialine darbuotoja, jau 26 metus nešančia šviesą tiems, kam jos labiausiai reikia. Jos istorija – ne apie pareigas ar titulus, įvaizdį ar turtus. Tai pasakojimas apie žmogų, išgyvenantį savo pašaukimą, socialinį darbą ne dirbantį, o gyvenantį juo.
Kalbantis su Danguole, apima jausmas, kad pasaulis yra gražus savo įvairove, sunkumais ir stoka, nes taip jis leidžia pasireikšti žmogiškumui. Ji džiaugiasi savo darbu, bendruomene, nejaučia darbo valandų, daro daugiau negu reikia ir nebijo dėl to išlėkti iš darbo.
Tokie žmonės, kaip mano pašnekovė, primena, kad socialinis darbas – tai ne dokumentai ar procedūros, o buvimas šalia žmogaus, kai jam sunkiausia. Klausantis Danguolės pasakojimo, nejučia pagalvoji, kad nuoširdi empatija, ryžtas ir paprastas žmogiškumas gali padaryti daugiau nei bet kokia reforma.
Matyt, ne veltui lygiai prieš metus ji tapo Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos organizuojamos konkurso „Žvaigždžių žvaigždė“ nugalėtoja.
„Niekada nepalikčiau žmogaus“
„Nežinau, kodėl tapau ta žvaigžde. Gal todėl kad nesirenku, kam padėti. Čia augau, visus žmones pažįstu, jie taip pat mane žino“, – sako ji ir priduria, kad daugiau kaip dvidešimt metų dirbant socialinį darbą žino daug istorijų, aplankiusi daug šeimų. Ir kiekvieną kartą, kai kas nors pasibeldžia į jos duris, ji jas atidaro.
„Mano mama buvo tokia – niekam neatsukdavo nugaros. Matyt, paveldėjau tą jos bruožą. Jei matau, kad žiemą iš kamino nebekyla dūmai ir žinau, kad ten gyvena žmogus, turintis negalią, skambinu seniūnijai, važiuoju pati. Negaliu ramiai sėdėti“, – sako Danguolė.
Ji padeda ne iš pareigos, o iš vidinio poreikio. „Niekada nepalikti žmogaus“ – tai ne skambus šūkis, o gyvenimo principas, kurį moteris įgyvendina kasdien, savo buvimu.
Bendruomenė – daugiau nei kaimynystė
Mūsų pokalbis vyksta telefonu, vėlų vakarą. Danguolė ką tik grįžo iš Kauno. Čia ji dalyvavo mokymuose. Sakau, gal rytoj pasikalbėkime, kai būsit pailsėjusi. Danguolė švelniai paprieštarauja, kad rytojus jau suplanuotas, laukia nauji darbai: vienam padės namuose, kitą – nuveš taisyti dantis. „Kalbėkim dabar“, – paragina ji ir paberia šūsnį istorijų, kurios glosto ausį, nes yra pasakojamos žemaitiška šilališkių tarme. Iš karto pasijuntu, tarsi, sėdėčiau savo pašnekovės svetainėje, jaukiai susisupusi į languotą vilnonę skarą.
„Bendruomenė – tai žmonės, pasiruošę padėti vieni kitiems. Aplinkui yra tiek daug gerų žmonių“, – susimąsto Danguolė. Savo atminty ji turi daug situacijų, kai bendruomenė padėjo šeimoms, neturėjusioms nei elektros, nei vandens, nei baldų. Todėl apie rajono žmones ji atsiliepia šiltai ir su meile.
„Surinkom indus, elektrinius prietaisus, net skalbimo mašiną. Draugai padėjo su remontu, baldais. Žmonės dovanoja drabužius, baldus, net transportą. Mes su kolegom tokie esam – priekabą prisikabinam ir vežam, ką reikia. Ir kai matai žmogaus šypseną – supranti, kad tai buvo verta“, – jaučiu, kaip mano pašnekovė šypsosi.
Pasak Danguolės, tokie pavyzdžiai parodo, kad tikra bendruomenė – tai žmonių ryšys, o rūpestis ir atjauta – tikras gyvenimas.
Gijimas per kūrybą
Šalia kasdienių darbų Danguolė nepamiršta ir savęs, randa laiko kūrybai: siuva, neria, gamina kalėdinius vainikus. Jai patinka dailė, fotografija, yra baigusi siuvimo kursus. Kūryba jai – ne tik pomėgis, bet ir būdas atsipalaiduoti, atgauti jėgas ir dalintis šiluma su kitais.
„Kai turiu laiko, imuosi rankdarbių. Man patinka dalintis tuo su žmonėmis – kartu kuriame, kalbamės, juokiamės. Net paprastas žaisliukas gali sušildyti širdį. O kai žmogus kuria – jis gyja. Kūryba tampa tiltu į bendrystę, o dirbtuvės – vieta, kur žmogus vėl pasijunta reikalingas“, – sako ji.
Mums bekalbant, pradedu jausti, kad Danguolė neskirsto žmonių į sveikus ir ligotus. Jai liga ar negalia – tai žmogaus gyvenimo pasireiškimo būdas ir jis lygiai tiek pat vertas pagarbos, kaip ir to, kuris sveikas ir pajėgus. Danguolė paatvirauja, kad nuo vaikystės matė negalią – jos tėtis buvo netekęs rankos, tačiau ir su viena ranka gražiai drožinėjo iš medžio. Todėl ji natūraliai priima kiekvieną žmogų tokį, koks jis yra, be išankstinių nuostatų ar baimių.
„Žmogus, turintis negalią – toks pat kaip ir jos neturintis. Kiekvienam reikia padėti, parodyti, kad jis svarbus“, – teigia Danguolė. Ji sako, kad tikra integracija į visuomenę prasideda nuo paprasto žmogiško santykio, o ne nuo įstatymų. Kartais žmogui, turinčiam negalią, gali tik padėti, per prievartą į bendruomenę jo neįgrūsi. Taip, įstatymai reikalingi, jų reikia laikytis – kartais net tenka įtikinti žmones, kad jie priimtų pagalbą, kurią jiems siūlai.
Moteris džiaugiasi, kad Šilalėje veikia socialinės dirbtuvės, kur paslaugų gavėjai mokosi amatų ir dalyvauja bendruomenės gyvenime. „Kai matai, kaip jie kuria, kaip džiaugiasi – supranti, kad tai yra tikra įtrauktis.“
Vienišumas – naujas iššūkis
Pastaraisiais metais Danguolė vis daugiau dėmesio skiria vienišiems, amžėjantiems žmonėms. Ji padeda jiems susitvarkyti dokumentus, pasirūpinti transportu, apgyvendinimu, kartais – tiesiog išklauso. „Daug vienišų, senjorų, turinčių negalią. Jie neturi kur eiti, neturi kas jiems padėtų. Reikia nustatyti jų poreikius, padėti su apgyvendinimu, transportu, net padėti pildant dokumentus“, – vardija dabartinius rūpesčius pašnekovė.
„Kartais žmogus nenoriai priima pagalbą. Kartais reikia tiesiog būti šalia, išklausyti, parodyti, kad jis nėra vienas.“ Danguolė teigia, kad vienatvė – ne tik fizinė, bet ir emocinė būsena, kurią galima palengvinti buvimu šalia. Savo bendruomenės žmonėms tuo žmogumi, kuris yra šalia, kailabiausiai reikia, yra ji.
Paklausus ar socialiniame darbe užtenka tik būti „geru žmogumi“, ji paprieštarauja. Socialiniame darbe teorija ir įgūdžių tobulinimas yra būtini, todėl Danguolė suspėja ir į mokymus, ir į komandiruotes. Pavyzdžiui, ji lankėsi Olandijoje, Vokietijoje, kitose šalyse.
„Pamačiau, kaip Europoje viskas pereina į privačią sritį. Paslaugų gavėjai gyvena savarankiškai, dienos centrai veikia puikiai. Tai įkvepia kažką panašaus kurti ir Lietuvoje, – pašnekovė įsitikinusi, kad Lietuva taip pat gali kurti saugią ir jaukią aplinką visiems. – Drezdene mačiau vaikų dienos centrą, įkurtą buvusiame kariniame miestelyje. Vaikai iš įvairių tautybių, viskas sutvarkyta, jauku. Ir mes Lietuvoje galime tai padaryti.“
Pagarba – pirmas žingsnis link pokyčio
Pačios Danguolės gyvenimas nebuvo lengvas – teko ir netekčių patirti, ir susidurti su žmonių abejingumu. Tačiau ji išmoko, kad kiekvienas išbandymas gali tapti stiprybe. Ji teigia esanti užsispyrusi ir gali išsireikalauti, tad jei ko imasi, eina iki galo. Nuolankia ir paklusnia ji savęs niekaip nepavadintų. Žmogaus teisės, asmens orumas jai – aukščiau visko. Tad bet kokia pagalba žmogui – visų pirma. Kartais socialinis darbuotojas „turi pastovėti už žmogų“. „Tikrinu viską, kad visos paslaugos, kurios priklauso, būtų gautos“, – sako Danguolė ir pajuokauja, kad dėl šių savo principų gal kam ir nelabai patinka, bet to visiškai neima į širdį.
Pasak Danguolės, jei paslaugų gavėjai jaučia jiems rodomą pagarbą – pradeda keistis. Ir tam reikia laiko, kantrybės. Kartais per greit norime pokyčio. Socialiniame darbe pokyčiai ateina pamažu.
Būtent pagarba – tai pirmas žingsnis į tikrą pokytį, kuris gimsta ne iš spaudimo, o iš santykio. „Mes, socialiniai darbuotojai, esame tie, kurie išklausome, kurie padedame, kurie esame šalia. Ir nors mūsų darbas kartais būna nematomas – jis keičia gyvenimus. Tikras poveikis – tai ne statistika, o žmogaus šypsena, pasitikėjimas ir gebėjimas vėl atsistoti ant kojų.“
Reikia sėkmės ir drąsos
Danguolė negaili gerų žodžių ir savo kolegoms. Ji sako, kad turi kuo pasidžiaugti rajone. Pasirodo, Šilalė išsiskiria Lietuvoje tuo, kad čia vaikai nepaimami iš šeimų. Kolegos iš kitų regionų stebisi. Danguolė sako, kad dirba su tėvais, pastarieji ne po vieną kartą baigia tėvystės kursus. „Jei dirbsi, bus matomas poveikis“, – sako ji.
Socialinių darbuotojų dienos proga Danguolė linki kolegoms sėkmės ir drąsos. Ji tiki, kad kiekvienas socialinis darbuotojas – tai tylus pokyčių nešėjas, kurio darbas prasideda ten, kur baigiasi formalumai.
„Po mirties niekas neatsimins, kokius batus turėjai ar kokiu telefonu naudojaisi. Atsimins tik tavo nuveiktus darbus,“ – įsitikinusi Danguolė ir priduria, kad geriausia Konstitucija Žemėje – tai dešimt Dievo įsakymų.
Nuspaudusi mygtuką „baigti pokalbį“ suprantu, kad ką tik apturėjau vieną įsimintiniausių savo gyvenimo pokalbių. Ant pečių vis dar jaučiu šiltą Danguolės skarą. Ir galvoju, kad visiškai nenoriu jos nusimesti. Priešingai, ta skara norėčiau dalintis su kitais, kad ir jie pajustų žvaigždės širdies prisilietimą.
Danguolę Kasnauskienę kalbino Rūta Trainytė.
—
Straipsnį paruošė Socialinių darbuotojų ir kitų socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinių kompetencijų tobulinimo centras (PKTC). PKTC įkurtas Lietuvoje 2022 m. siekiant vystyti inovatyvias socialinių paslaugų teikimo praktikas. Centro funkcijas vykdo Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija 2025-2027 m. įgyvendindama projektą „PKTC: Inovatyvūs kompetencijų sprendimai“. Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Daugiau apie PKTC: facebook.com/pktcentras ir pktc.lt
Pranešimą paskelbė: Rūta Trainytė, Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija / Profesinių kompetencijų tobulinimo centras
„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai. Už pranešimų turinį atsako juos paskelbę asmenys bei jų atstovaujamos organizacijos.
