Respublikinė Šiaulių ligoninės Vaikų chirurgijos, ortopedijos-traumatologijos centro gydytojas vaikų chirurgas Benediktas Jonuška, kalbėdamas apie dažniausias vaikų patiriamas traumas sporto metu, akcentavo ne tik pagrindines traumas, kurias dažniausiai patiria sportuojantys vaikai, bet ir sporto šakas, kurias pasirinkę vaikai dažniausiai susižaloja.
Aptartos ir prevencijos priemonės, kurių paisydami mažieji sportininkai bei jais besurūpinantys suaugusieji galėtų padėti išvengti skaudžių patirčių.
Dažniausios penkios traumos
Dažniausiai sportuojantys vaikai patiria raiščių, sausgyslių ir raumenų patempimą. Tai, pasak vaikų chirurgo B. Jonuškos, dažniausios ir paprasčiausios traumos, po kurių vaikai greičiausiai atsistato, lengviausiai pagyja ir mažiausiai jiems reikia apribojimų, kad pasveiktų.
Raiščių traumos patiriamos daugelyje sporto šakų, ypač kai reikia greitai bėgti ir keisti savo trajektoriją, bėgimo kryptį, daryti staigius posūkius. Dažniausiai ir labiausiai nukenčia čiurnos. Vaikų chirurgams dažnai būna budėjimų, kai pusė pacientų atkeliauja, pasukę čiurnas sportuodami.
Antroje vietoje – įvairiausi kaulų lūžiai. Anot specialisto, vaikų kaulai yra jautresni ir dažniau lūžta, negu suaugusiųjų. Retai tai nutinka dėl kontakto, dažniau – krentant, paslydus, užkliuvus, pastūmus ir pasirėmus, kai krentama netinkamai.
Vaikams dažniausiai nukenčia rankų ir kojų kaulai, alkūnkaulis, stipinkaulis, blauzdikaulis, šeivikaulis. Dažnos ir galvos smegenų traumos, ypatingai kai be šalmų važinėjama dviračiais, riedučiais, paspirtukais. Smegenų sukrėtimas apie 50 proc. įvyksta, nukritus nuo dviračio, riedlentės, slidinėjant, griūnant nuo paspirtuko, kai nedėvimas šalmas.
Susižalojama ir kontaktinio sporto metu, kai vaikas pašoka, nukrenta, paslysta. Vaikų smegenys yra labiau linkusios į traumas, dėl to smegenų sukrėtimų vaikams tenka diagnozuoti daug dažniau, nei suaugusiems.
Nutinka sportuojantiems vaikams ir perkrūvio traumų, stresinių lūžių. B. Jonuška prisiminė praėjusį rudenį į skyrių atvykusią tinklinio žaidėją, dalyvavusią Lietuvos tinklinio čempionate ir laimėjusią trečią vietą. Lipdama ant pakilos sportininkė įspyrė savo komandos draugei į kulną ir sulaužė jai pėdą.
Perkrūvio traumos dažniausiai įvyksta, kai būna sutrikęs sporto ir poilsio balansas. Pavyzdžiui, vaikas žaidžia krepšinį Lietuvos čempionate ir nepatiria jokių traumų. Bet traumą patiria per pertrauką, išėję į mokyklos kiemą, nes norėjo pasirodyti. Iki tol vaikui buvo labai didelis fizinis krūvis ir reikėjo labai nedidelio krūvio neapšilus, kad įvyktų perkrūvio trauma.
Penktoje vietoje – kelio sąnario traumos. Kelio sąnarys – mažiausiai fiksuotas sąnarys, ir didžiausia traumų rizika vaikams. Šios traumos nutinka kontaktinio sporto metu, tai – dažnos gimnastų traumos. Traumų sunkumas įvairus – nuo kelio sąnario sumušimų, išorinių kelio raiščių patempimo, iki kryžminių raiščių plyšimo, menisko plyšimo, kurių gydymui gali prireikti ne tik mėnesių, bet ir metų.
Traumos – pagal sporto šakas
Skirtingų sporto šakų atstovai patiria skirtingas bei konkrečiai sporto šakai būdingas traumas. Pavyzdžiui, krepšininkai dažniausiai patiria čiurnų patempimus, įvairiausius lūžius, kryžminių raiščių plyšimus, kelio sąnario traumas, pirštų traumas.
Pastarosios įvyksta trenkiant į kamuolį, į draugą, į žemę. Futbolininkams dažniausiai nutinka galvos smegenų traumos, kai vaikai stengiasi galva smūgiuoti kamuolį. Mažieji sportininkai traumuoja ne tik galvą, įvyksta minkštųjų audinių sumušimai, patempimai, lūžiai, nubrozdinimai, žaizdos.
Žaisdami kvadratą 6-12 metų vaikai dažniausiai traumuoja rankas, ypač penktą pirštuką. Anot vaikų chirurgo B. Jonuškos, kvadrato traumos siejamos su tuo, kad kvadratas žaidžiamas su tinklinio kamuoliu. Amerikoje turi specialų kvadrato kamuolį, kuris yra tokio paties dydžio ir svorio, tik tris kartus minkštesnis, traumų įvyksta mažiau.
Žaidimo tikslas per kvadratą – išmušti žaidėją, o per tinklinį – pataikyti į laisvą plotą, tad ir kamuolys turi būti kitoks. Kai kamuolys per kietas, žaidžiant kvadratą iškertama taip, kad savaitę tenka ligoninėje gulėti.
Aktuali vaikų chirurgams tema – batutai ir batutininkų patiriamos traumos priskiriamos prie sporto traumų, nes vaikai aktyviai leidžia laiką. Anot vaikų chirurgo B. Jonuškos, dažniausiai batutininkai traumuoja minkštuosius audinius, trečdalis patiria galūnių lūžius, dešimtadaliui įvyksta nubrozdinimai.
„Kai ant batuto šokinėja daugiau kaip vienas vaikas, lengvesnis vaikas turi 14 kartų didesnę riziką susižeisti vien dėl šuolių netolygumų. Tai matome ir priėmimo skyriuje, kai atkeliauja ant batuto pramogavusi visa šeima, o pačiam jauniausiam – ranka sužalota. Daugiau kaip pusė atvejų nukenčia mažiausi, nes lengviausi“, – teigia vaikų chirurgas.
Sportuojant traumų išvengti galima
Amerikos specialistų pateiktais duomenimis apie 10 proc. vaikų patiria traumas sportuodami. Sportinės traumos sudaro apie trečdalį visų vaikų patiriamų traumų. Mirtinos traumos vaikų sporte yra labai retos. Tai gali būti susiję su galvos smegenų traumomis, kurias patiria motociklų sportą, motokrosą lankantys vaikai.
Vaikų chirurgas B. Jonuška pastebi, kad apie 60 proc. sportinių traumų įvyksta treniruočių metu, o nukenčia dažniausiai vaikai, kurie sportuoja nuolat, lanko sporto būrelius. Vaikų sportinė veikla labai įvairi –krepšinis, ledo rutulys, futbolas – populiariausios sporto šakos.
Vaikus traukia ir dviračių sportas, riedlentės, paspirtukai, batutai, rogutės, slidinėjimas. Respublikinės Šiaulių ligoninės Vaikų chirurgijos-ortopedijos traumatologijos skyriuje buvo gydomas ne vienas rogutininkas, riedutininkas, dviratininkas, tad gydytojas visą aktyvią vaikų veiklą vertina kaip sportą.
Šuolininkai ant batuto gali išvengti sunkių traumų. Pasak gydytojo, apsauginis tinklas iki 50 proc. gali sumažinti kaulų lūžių riziką.
Paspirtukai – dažni vaikų chirurgų pacientai. Nors vaikai dažniau važinėjasi su pasispiriamais paspirtukais, ne elektriniais, bet traumų yra daug. Dažniausiai patiriami rankų lūžiai, nes krenta į priekį ir bando remtis.
Įvyksta ir galvos traumos, nubrozdinimai, išnirimai, vidaus organų sumušimai, ypač jei krentama ant rankenos. Anot gydytojo, viso to išvengti įmanoma, kai draudžiama vaikui važinėtis paspirtuku. Bet jei atsakyti paspirtuko nepavyksta, būtinai turi būti šalmas, nes galvos nukenčia dažnai.
Pagrindinė sportuojančių vaikų traumų prevencija – teisinga sporto technika. Svarbu sportuoti su treneriu, kuris nurodys kaip teisingai atlikti apšilimą, kaip tinkamai treniruotei paruošti kūną, pamokys teisingos technikos. Svarbu ir tinkama sporto įranga, apranga bei avalynė, apsaugos priemonės turi būti pritaikytos pagal sporto šaką.
Tai, kad šalmai apsaugo vaikus nuo negailestingų traumų, rodo statistiniai duomenys – apie 40 proc. į ligoninę atvykusių dviratininkų buvo patyrę galvos traumas, trys ketvirtadaliai eismo įvykiuose žuvusių dviratininkų patyrė galvos traumas, ir tik 12 proc. vaikų, patekusių į priėmimo skyrių, dėvėjo šalmus. Šalmas apsaugo apie 80 proc. sportininkų nuo rimtų traumų: galvos smegenų sutrenkimų, kaukolės lūžių.
Po patirtų traumų dažnas vaikas gali grįžti į sportą ir tęsti treniruotes, dalyvauti varžybose, tik reikės dar daugiau atsargumo, kad traumos nepasikartotų.
• Zita Katkienė, viešųjų ryšių specialistė
• Publikacija dalinasi Lietuvos regionų naujienų portalas „Miesto naujienos“. Naujieną paskelbė „Respublikinė Šiaulių ligoninė“. Daugiau sau ir savo miestui aktualių naujienų rasite portale www.miestonaujienos.lt.
